Spektaklis „Klamo karas: pradžia“ PASKUTINĮ KARTĄ
Psichologinis trileris
Atėjo metas sužinoti, kaip prasidėjo ši istorija, ir kas iš tiesų yra KLAMAS. Jis gerai pažįsta JUS . Prieš keletą metų jūs buvote susitikę ir judviejų bendradarbiavimas vos nekainavo JUMS gyvybės. Taip, JIS keistas. JIS kitoks.
,,Aš parodysiu tau ir visiems kitiems, kad KLAMAS ne veltui gyveno. Jis turėjo gerą, teigiamą svajonę. Tai vienintelė svajonė, kurį galėjo išeiti iš vieno teigiamo žmogaus".
Jis tu. Jis aš. Jis mes. Jis atviras savo tiesoms. Galima su juo nesutikti, galima ant jo pykti, bet jis liks jis, nes ištikimas sau. Ištikimas savo tiesai. Jis dėl savo įsitikinimų ir dėl per atvirai rėžiamos tiesos kenčia, nes niekam nepatinka, balta švari ir nepagražinta tiesa. Jis įžvalgus. Bet stebėdami jį galime patys kiaurai jį permatyti. Jis labai šalia mūsų, vos už keturiasdešimt centimetrų ir apsuptas mūsų iš visų pusių. Atrodo galėtume įžvelgti jo kievienos netiesos centimetrą, bet jis ir yra jis, ir mes finale liekame apgauti. Mes taip tikėjome jo tiesa, kad pasimetėme savo tiesoje. Pasimetėme savo įžvalgose. Gal mes jų ir neturėjome.
„Klamo karo“ pabaigoje įvyksta emocinis atlydis: kraujas vėl ima cirkuliuoti venose, širdies aritmijos požymiai slopsta, pulsas susinormalizuoja, įtampa atslūgsta, visą spektaklį dirginti ir erzinti žiūrovai užliejami švelnios melancholijos bangos, juntamai keičiasi publikos nuotaika, nunyrama į susimąstymus: kas ir kodėl čia įvyko? Klamas pasidaro kažkoks androginiškas, sunku suvokti tokį staigų ir įtaigų persikūnijimą į priešingos lyties atstovą ir iš žiaurumo bei agresijos pertvindyto būvio virsmą į trapų, beprotiškai liūdną, švelnų moteriškumą. „Everything is meaningless“ pakeičia „Hope There's Someone“. Garsams nutilus ir užgesus šviesoms įsivyrauja ilga tylos pauzė,(... ) Aplodismentai Artūrui Areimai už tokią nekaltą manipuliaciją, psichologinį žaismą žiūrovo emocijomis, tas staigus švelnumas pabaigoje paskatino sustoti, nurimti ir susimąstyti. Tačiau vis dėl to po „Klamo karo“ neišeini nei pasipiktinęs nei ramus ar „apsivalęs“, išeini kažkoks nei degantis nei perdegęs - rusenantis, su bent 60 klausimų galvoje ir ausyse skambančiais Klamo žodžiai: „visiškai keista, neapibrėžta egzistencinė baimė... Ir nori nenori stoji į karą su savimi.“
Aistė Verpečinskaitė
Apie žanrą:
Psichologiniai trileriai - tai tokie trileriai, kurių centre nestabilios psichologinės būsenos veikėjai. Ši kategorija daugelio kitų kategorijų atšaka, žinoma, ypač trilerių, taip pat turi panašumų su gotinėmis ir detektyvinės istorijomis, kadangi egzistuoja 'realybės iškraipymai', moralinės dilemos ir sudėtingi santykiai tarp vidinius išgyvenimus išgyvenančių ir patologiškų veikėjų. Psichologiniuose trileriuose dažnai įterpiami mistinių, draminių, veiksmo bei siaubo elementai.
