Visos dienos

Apeirono teatro spektaklis „Palikuonis“

Jei pasaulis būtų sunaikintas, jeigu tarp likusių gyvųjų atsidurtum tu ir nežinomasis? Ar norėtum atkurti pasaulį tokį, koks jis buvo? Ar tūkstančius metų kurtas pasaulis - su savo taisyklėmis, politinėmis sistemomis, socialiniais vaidmenimis, lyčių duotybe ir ribotumu etc. - mums brangus? Šiuos ir kitus klausimus kelia premjerinis Apeirono teatro spektaklis „Palikuonis“, teleportuojantis žiūrovus į postapokaliptinį pasaulį, kuriame nėra praeities, dabarties ir ateities skirtumo, yra tik čia ir dabar. Yra tik tobulas Palikuonis, kuris neturi poreikio prietarams, dievams, kitiems mitams ir pats gali tapti didžiausiu žmonijos istorijos mitu. Ar susinaikinęs pasaulis atsinaujins? Ar Palikuonis taps naujuoju Mesijumi? Ar žmonija atgaus palaimą ir amžinybės viltį?

„Vyras su suknele ir aukštakulniais bei moteris vyrišku kostiumu tupi šešėlių lizde, rūko. Pasiūtų siluetų lizdo „šakelės“ reprezentuoja skirtingus vaidmenis, kuriuos atliekame gyvenime, kuriuos matuojamės patys ar kuriuos mums primeta visuomenė. Tačiau patys mes, mūsų esmė lieka tamsoje, nežinioje, šešėlyje. Aktorių Gretos Gudelytės <...> ir Ričardo Bartašiaus apsikeitimas lytį simbolizuojančiais drabužiais kalba ne tik apie moterų emancipaciją, toleranciją, bet žengia žingsnį toliau – link trečiosios feminizmo bangos idėjų, iškonstruojančių ne tik lyties, bet ir apskritai apibrėžto identiteto sampratą,“ – mintimis apie spektaklį dalijasi kultūros žurnalistė Austėja Mikuckytė.

Žiūrovai čia kviečiami patirti ne tiek metafizinius išgyvenimus, kiek atlikti tam tikrus sąmonės judesius, bandant perskaityti pirmąjį naujo pasaulio istorijos lapą; įdėmiau pažvelgti į socialinę tikrovę, atsiribojant nuo mechaniško, „normatyvinio“, supaprastinto / apibendrinto kultūros bei istorijos vertinimo, sociokultūrinius procesus suvokiant kaip dinamiškus ir kintamus.

Ekstravertiškas (žiūrovui atviras), tekstu konstruojantis reikšmes, prasmes ir veiksmą Apeirono teatras šįkart pats sau meta iššūkį: spektaklyje „Palikuonis“ praktiškai atsisakoma žodžių, o prasmės gimsta iš dinamiškų judesių, matematiškai tikslių ženklų ir minimalios verbalinės informacijos, kurią ištransliuoja futuristinė, ambivalentiška būtybė (akt. Kristina Švenčionytė), perpratusi visatos kilmę ir sąrangą, santykio.

„Spektaklio statymas truko septynias paras - simboliškai tiek laiko, per kiek, anot Knygos, truko pasaulio sukūrimas. – apie kūrybinį procesą pasakoja spektaklio režisierė ir idėjos autorė Eglė Kazickaitė. - Šitas uždavinys svarbus keliais atžvilgiais. Visų pirma, tai tiesiogiai susiję su spektaklio kontekstu, antra, tai įdomus eksperimentinės kūrybos būdas, kada repeticijos vyksta ne po kelias valandas, o visą parą. Šito etapo metu visi užsidarėme teatre, savotiškai izoliavomės, nes neleidome sau ir vieni kitiems išeiti net į parduotuvę. Ir visą laiką dirbome.“ Tokiu būdu noras (poreikis) kalbėti apie visuomenę virto įdėmiu žvilgsniu į save, savotišku savivokos seansu, į kurį kviečiamas žiūrovas taip pat turėtų atsisakyti išankstinio nusistatymo, stereotipų, netgi tam tikro „kūniškumo“, įprasto kasdieniame pokalbyje.

Žinoma, žiūrovo teisės priimti ar ignoruoti Apeirono teatras neapriboja – čia jis lieka sau ištikimas.

Režisierė: Eglė Kazickaitė

Aktoriai: Greta Gudelytė, Kristina Švečionytė, Ričardas Bartašius 

Kostiumai: Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla

24
Balandis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
×
Balandis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30