Naujasis Baltijos šokis’18: Alain Platel „Nicht schlafen“ (Belgija)

Kaip pradinį tašką savo naujame darbe „Nicht schlafen“ režisierius Alainas Platelis naudoja austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio kūrinį. A.Plateliui tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Iš pradžių jis jautė ypatingą susidomėjimą laikotarpiu, kuris atsispindi kūrinyje: didžiulį pagreitį ir sutrikimus, kurie atvedė Pirmojo pasaulinio karo link. Tačiau tada per nervingumą ir agresiją, aistrą ir ilgesį prarastai harmonijai, kurie išreikšti G.Mahlerio muzika, A.Platelis atrado vaizdinių atitikmenų, kurių ieškojo savo darbui.

Muzikinė kryptis priklauso kompozitoriui Stevenui Prengelsui. Garsų vaizdiniuose jis G.Mahlerį priešina su afrikietiškomis polifoninėmis melodijomis ir karvių bei miegančių gyvūnų bandos garsais. Kalbant apie scenografiją, tai pirmas bendras A.Platelio ir Berlinde De Bruyckere darbas. Juos vienija meilė didelėms kančių ir mirties temoms. Drauge su devyniais šokėjais jie ėmėsi ieškoti transformacijos potencialo, su viltimi, kad viskas nesibaigs didžiuliu sunaikinimu. Tas potencialas, ta galimybė yra tai, ko šie šokėjai ieško kiekviename pasirodyme, be jokio apsauginio tinklo. Tai gyvenimo ir mirties šokis.

„Les ballets C de la B“ 1984 m. įkūrė A.Platelis. Nuo tada ši Belgijos trupė ėmė mėgautis sėkme ne tik namuose, bet ir užsienyje. Bėgant metams ji tapo menine platforma įvairiems choreografams ir šokėjams. Trupė vis dar laikosi principo, leidžiančio įvairių disciplinų ir išsilavinimo menininkams dalyvauti šiame dinamiškame kūrybos procese. „Les ballets C de la B“ pasižymi unikaliomis meninėmis vizijomis. Trupės šūkis: „Šis šokis skirtas pasauliui, o pasaulis – mums visiems.“

Alainas Platelis – belgų choreografas, teatro režisierius. Gimė 1959 m. Scenos meno pradėjo mokytis dar būdamas vaikas. Ketverius metus studijavo Marcelio Hoste mokykloje, Gente, kur mokėsi mimikos meno. Tada jam tebuvo 11-a ir jis buvo vienintelis vaikas suaugusiųjų mokykloje. Vėliau įstojo į baletą. JAV dirbo mokytojos Wandos Newton asistentu. Grįžęs mokėsi universitete ir įgijo logopedo diplomą. Dirbdamas ortopedagogu su sutrikimų turinčiais vaikais, ėmė analizuoti psichologinius dalykus ir savo kūriniuose. 1980-aisiais pradėjo kurti choreografiją, kuri buvo tarsi įvairių meno pakraipų „miksas“ – šokio, teatro, muzikos ir cirko.

Jo sąskaitoje – ilgas darbų sąrašas: „Stabat Mater“ (1984), „Emma“ (1988), „Bonjour Madame“ (1993), „La Tristeza Complice“ (1995), „Moeder en Kind“ (1995), „Bernadetje“ (1996), „Iets op Bach“ (1998), „Allemaal Indiaan“ (1999), „Wolf“ (2003), „Vsprs“ (2006), „Nachtschade“ (2006), „Nine Finger“ (2007), „Baroque pitié!“ (2008), „Out Of Context“ (2010), „Gardenia“ (2010), C(H)ŒURS (2012), „Tauberbach“ (2013) ir kt.

A.Platelis yra laimėjęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų – ir prestižinį ES prizą „Nouvelle Réalités Théâtrales“ 2001 m.

Jis taip pat yra prisidėjęs prie keleto šokio filmų ir dokumentikos kūrybos: „Because I Sing“ (2001), „Ramallah! Ramallah! Ramallah!“ (2005), „Les Ballets de ci de là“ (2006), „Vsprs Show and Tell“ (2007).