Opera „Sevilijos kirpėjas“

Gioacchino Rossini

SEVILIJOS KIRPĖJAS

2 v. opera italų kalba
Muzikos vadovas ir dirigentas Julius Geniušas
Dirigentas  Alexis Soriano (Ispanija) 
Režisierius Emilio Sagi (Ispanija)
Režisierė statytoja ir choreografė Nuria Castejon (Ispanija)
Scenografas Llorenç Corbella (Ispanija)
Kostiumų dailininkė Pepa Ojanguren (Ispanija)
Šviesų dailininkas Eric Watkins (JAV) pagal Gary Marder (JAV)

Bendras San Francisko operos ir LNOBT pastatymas

Spektaklį remia Lietuvos Kultūros Taryba

Premjera 2014 m. balandžio 11 d.

Viena populiariausių pasaulio operų grįžta į LNOBT sceną. Nuostabi intrigų komedija, spalvingi, komiški charakteriai, fantastiškai dainingos, veržlios, daugybę kartų girdėtos melodijos tiesiog verčia šypsotis, jų klausant. Sevilijos kirpėjas, pagal Operabase statistiką, užimanti devintąją vietą tarp visų pasaulyje statomų operų, „visų opere buffa opera buffa“, grįžta žaižaruojanti humoru, ispanišku temperamentu ir absoliučiai pozytyviomis emocijomis. 

Kaip rašoma Oksforde išleistoje Vakarų muzikos istorijoje, „šlove Rossini pranoko visus iki jo gyvenusius kompozitorius, ir tai ilgam lėmė jo kūrinių populiarumą. Jo muzikos klausytojams reikia lyg svaiginančių narkotikų ar, tiksliau pasakius, šampano, su kuriuo purslais trykštanti kompozitoriaus kūryba yra nuolat lyginama.“

Teatro istorijoje yra nemažai atvejų, kai ovacijomis sutiktas veikalas numirdavo su savo karta, o publikos nušvilptasis netrukus būdavo besąlygiškai pripažįstamas šedevru. Skandalinga nesėkme baigėsi ir operos Sevilijos kirpėjas premjera 1816 m. vasario 20 d. Romos Teatro di Torre Argentinascenoje. Apie ją pasakojamos įvairios legendos. Esą žymusis tenoras Manuelis Garcia, įpykintas uvertiūros metu publikos keliamo triukšmo, serenados pradžioje taip smarkiai brūkštelėjo per gitaros stygas, kad jos žvangėdamos nutrūko. Publikai to ir tereikėjo – serenada buvo baigta salei švilpiant ir kvatojant. Išeidamas į sceną don Bazilijus susipainiojo ilgo apsiausto skvernuose, visu ūgiu išsitiesė ant grindų ir susikruvino veidą. Dalis publikos, pamaniusi, kad taip buvę sumanyta, pasipiktino prastu skoniu, dalis džiaugėsi, kad Rossini’ui nesiseka, o kiti tarėsi gavę progą kvatoti toliau. Netikėtumus apvainikavo iš kažin kur scenoje atsiradęs katinas. Išgąsdintas kurtinamo triukšmo, jis kniaukdamas blaškėsi ieškodamas išėjimo ir suteikdamas begalinį džiaugsmą kompozitoriaus priešams. Tad argi italai besiklausys operos, kai scenoje tiek linksmybių!..

Tačiau iš tikrųjų triukšmą teatre sukėlė kompozitoriaus Giovanni Paisiello (1740–1816) ir konkuruojančio Romos teatro gerbėjai, nusprendę sužlugdyti naujojo veikalo premjerą. Mat Paisiello, garsus italų klasicizmo atstovas, pagal tą patį siužetą 1782 m. buvo sukūręs to paties pavadinimo operą, kuri jau gerą ketvirtį amžiaus buvo gana populiari. Išsigandęs galimos konkurencijos, Paisiello pasirūpino, kad Rossini opera būtų nušvilpta. Tą vakarą jam pavyko. 
Kai po spektaklio susijaudinę atlikėjai apsupo Rossini, šis, nė kiek nesutrikęs, pasiūlė tostą už operos sėkmę. Vis dėlto kitame spektaklyje autorius, apsimetęs ligoniu, nepasirodė. Neatėjo ir tariamą pergalę pasiekę triukšmadariai. Natūralus buvo Rossini išgąstis, kai naktį prie savo namų jis išvydo susirinkusią minią, kuri kažką šūkaudama mojavo liepsnojančiais fakelais. Tačiau baimė buvo be reikalo – antrąją premjerą publika sutiko ovacijomis. Temperamentingieji italai savo meilę Rossini’ui ir susižavėjimą naująja opera išreiškė ateidami prie jo namų. Opera visiškai užtemdė ligtolinę Paisiello kūrinio šlovę. Rossini Sevilijos kirpėjo sėkmė buvo tokia didžiulė, kad net Paisiello kūriniui anksčiau atitekusios pagyros kaip neabejotinos buvo priskirtos Rossini operai.

Laiške Rossini‘ui Beethovenas yra rašęs: „Ak, Rossini... Tai Jūs esate tas, kuris parašė Sevilijos kirpėją. Sveikinu Jus. Ši opera skambės tol, kol apskritai gyvuos italų opera. Niekada nemėginkite kurti nieko kito, tik operas buffe; kiekvienas kitas žanras tik skaudžiai iškreiptų Jūsų prigimtį.“
Sevilijos kirpėjo sėkme tikėjo ir pats Rossini – laiške draugui jis išpranašavo: „Viena aš jums garantuoju: štai šie mano kūriniai – antrasis Vilhelmo Telioveiksmas, trečiasis Otelo veiksmas ir visas Sevilijos kirpėjas – neabejotinai išliks amžinai.“ Rossini neklydo.

 Lietuvos operoje Sevilijos kirpėjas pirmą kartą buvo pastatytas 1924, vėliau – 1931 (šis pastatymas atnaujintas 1940, 1945 ir 1949 m.), 1956, 1979 ir 1991 m. Kauno muzikinis teatras šią operą statė 1953, 1962 ir 1976 m. Sevilijos kirpėjo premjerą 1944 m. parengė 1941–1944 m. gyvavusi Vilniaus opera, 1949 m. – Klaipėdos teatras, 1947 m. – Detmolde susibūrę į Vakarus pasitraukę mūsų teatro artistai. 2004 m. šios operos premjerą buvo parengusi LNOBT Operos studija.

Šį kartą į LNOBT sceną Sevilijos kirpėjas grįžta statomas ispanų režisieriaus Emilio Sagi, mums pažįstamo iš W. A. Mozarto Figaro vedybų pastatymo, spaktaklio muzikinis vadovas – dirigentas Julius Geniušas. Spektaklis – bendras LNOBT ir San Francisko operos pastatymas, apie jo premjerą tenykščiame teatre 2013 m. lapkritį muzikos kritikė Georgia Rowe rašė: „Elegantiškas, kunkuliuojantis ir gurmaniškai juokingas San Francisko Sevilijos kirpėjo pastatymas – tai visiškai naujas operos žodis, skleidžiantis viską apimančią magiją.“