Visos dienos

Paroda „Šiuolaikinis ekspresionizmas ir ne tik“

“Menas yra siekis gyventi be ideologinių ramsčių, be religinių apribojimų ir sąmonės suvaržymų. Aš nesirinkau jokio „pagaminto“ menininko. Aš pasirinkau „laisvus“ Juos ir Jas”, - sako garsus Prancūzijos meno kritikas, dėstytojas, knygų auorius ir parodų kuratorius Chistianas Noorbergenas. Lapkričio 9 dieną drauge su kolekcininku, parodų organizatoriumi Edvidu Žuku M.Žilinsko dailės galerijoje Kaune jis pristatys Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą parodą “Šiuolaikinis ekspresionizmas ir ne tik”. Kaip ši įspūdinga paroda pasiekė Lietuvą pasakoja galerijos “Menų tiltas” įkūrėjas Edvidas Žukas.

 

Kaip gimė parodos idėja? Kokie menininkai anuomet tiesė tiltus tarp Lietuvos ir Prancūzijos?

Jau du dešimtmečius seku Paryžiaus ir kitų Prancūzijos miestų kultūrinį gyvenimą. Lankausi muziejuose, galerijose, dailininkų dirbtuvėse. Artimai bendravau su tapytojo Vytauto Kasiulio šeimos nariais, su grafiku Žibuntu Mikšiu, o tapytoją, grafiką, skulptorių Praną Gailių pavadinčiau ir savo mokytoju.

Būtent su juo bendraujant ir gimė drąsi mintis, kad į Lietuvą reikia atvežti stiprią prancūzų ekspresionistų parodą. Prieš išeidamas Anapilin Pranas Gailius patarė, kad savo, galerininko darbus siečiau su Paryžiuje kuriančia skulptore bei tapytoja Rūta Jusionyte. Be Rūtos pagalbos ši paroda vargu ar būtų įvykusi.

Kultūriniai Lietuvos ir Prancūzijos ryšiai, užsimezgę XIX amžiuje, tarpukariu plačiai išsivystė. 1918 metais, kai politikai ir ekonomistai statė jaunos valstybės pamatus, kultūrininkai dairėsi į modernėjančią Vakarų Europą ir jos tuometinę menininkų Meką – Paryžių. XX amžiaus trečiame, ketvirtame dešimtmečiuose Paryžiuje studijavo 300-400 studentų iš Lietuvos. Tapytojai Justinas Vienožinskis, Adomas Galdikas, Kazys Šimonis, Antanas Gudaitis ir daugelis kitų žymiausių Lietuvos menininkų mokėsi, gyveno ir kūrė Paryžiuje. Karas ir okupacija nutraukė kultūrinį bendradarbiavimą, tačiau po karo Paryžiuje apsigyveno ir Lietuvos vardą garsino keturi žymūs išeivijos menininkai: Pranas Gailius, Vytautas Kasiulis, Antanas Mončys ir Žibuntas Mikšys. Šių autorių darbai – Lietuvos muziejų, galerijų, privačių kolekcijų, puošmena.

 

Ar ilgai užtruko, kol idėja tapo kūnu? Juk, neabejotinai, ryšiai meno pasaulyje yra itin svarbūs?

Kartą su menininku Pranu Gailiumi kalbėjome apie Paryžių. Pranas pasakojo, kad miestas labai pasikeitė: žmonės, architektūra, pasikeitė netgi Sena, kuri tapo bjauriai ruda... Viskas tarytum įgavo epochos, kuri neturi išliekamosios vertės atspalvį. “Tačiau jei užeini į vieną iš Paryžiaus galerijų ir randi ten nors vieną gerą paveikslą - viskas tarytum apsiverčia, pasaulis nušvinta kitomis spalvomis, o gyvenimas įgauna prasmę“, - baigė pokalbį menininkas.

Tai yra šios mano parodos priešistorė, o pati paroda - beveik dviejų dešimtmečių meilės Prancūzijai ir prancūzų menui išraiška. Kai susitinku su geru menu, apima begalinis noras dalintis, parodyti jį.

 

Kodėl parodai pasirinktas Kaunas? Ar galima kalbėti apie Kauną kaip apie lietuvių ekspresionistų  būrimosi vietą?

2008 metais savo gimtajame mieste, nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, M. Žilinsko dailės galerijoje, surengiau vieną iš svarbiausių savo galerijos parodų - ,,Lietuviai Paryžiuje“. Joje pristačiau P. Gailiaus, Ž. Mikšio, V. Kasiulio, N. Arbitblato, A. Mončio darbus. Po dešimties metų, pasitinkant Lietuvos šimtmetį, vėl norėjosi prasmingo įvykio Lietuvos kultūriniame gyvenime. Kaunas pasirinktas ne vien dėl gilių ekspresionizmo tradicijų, bet ir dėl to, kad miesto muziejai ir galerijos atviri iššūkiams ir idėjoms surengti aukščiausio lygio meno renginius.

 

Parodos pavadinime yra žodžiai “ir ne tik”. Kas po jais slepiasi?

Žodžiai ,,...ir ne tik“ pavadinime yra labai svarbūs. Jie slepia dvigubą intrigą: tai ne vien prancūzų menas - tai  7 tautybių menininkai, kuriuos subūrė šios parodos kuratorius Christian Noorbergen po prancūziško ekspresionizmo vėliava. Antroji intrigos pusė – daugelio jų kūryba peržengė šiuolaikinio ekspresionizmo ribas.

 

Kaip jums pavyko prisikalbinti parodos kuratoriumi tapti meno kritiką ir dėstytoją, šimto knygų autorių Christian’ą Noorbergen‘ą?

Už tai esu dėkingas skulptorei ir tapytojai Rūtai Jusionytei, jau beveik du dešimtmečius žaidžiančiai aukščiausioje Prancūzijos meno lygoje. Beje, su didžiais žmonėmis reikalai tvarkomi labai paprastai.

 

Kokias didžiausias Prancūzijos meno žvaigždes atvešite į Lietuvą?

Kai kuriems iš šių menininkų dar gyviems jau sukurti nacionaliniai muziejai, kitų paveikslus pardavinėja žymiausios Paryžiaus, Niujorko, Londono, galerijos. Tapytojus Serge Labegorre ir Gerard Stricher galite rasti „Galerie Protee“, tapytojos ir skulptorės Rūtos Jusionytės darbai puikuojasi „Galerie Claudine Legrand“ galerijoje, tapytojų Jean-Louis Nehlich ir Niyaz Najafov darbai aptinkami „Galerie Schwab Beaubourg“, skulptoriaus Robert Sobocinski ir tapytojo Francis-Olivier Brunet darbai eksponuojami „Galerie Koralewski“, tapytojo, skulptoriaus bei performansų atlikėjo Olivier de Sagazan darbai pristatomi „Loo & Lou Gallery“.

 

Kokį įspūdį jums paliko menininkai, kuriuos sutikote rengdamas parodą?

Kiekvienas susitikimas su menininku buvo individualus ir ypatingas.  Kiekviena dirbtuvė atrodė, kaip šventovė. Dailininkui Serge Labegorre po susitikimo pasakiau: būtumėt kunigas, pabučiuočiau jums  ranką, kuriančią tokius stebuklus.

Prieš susitikdamas su šiais kūrėjais, pats sunkiai galėjau patikėti, kad esu šito įvykio dalyvis. Tai pakeitė mano gyvenimą, jaučiuosi atsakingas už kūrinius, kuriuos patikėjo man, kaip dovaną Lietuvai.

 

Pats surinkote paveikslus iš menininkų Prancūzijoje. Kokių reikalavimų turi menininkai ir jų agentai?

Meno kūrinius iš menininkų ar juos atstovaujančių galerijų surinkau pats. Sąlygos buvo griežtos ir iš anksto suderintos. Kūriniai turėjo būti apdrausti, saugiai transportuojami. Dviese su bičiuliu Andriumi surinkome ir sukrovėme meno dirbinius į šalia Paryžiaus esantį sandėlį. Vėliau vienos Lietuvos autotransporto įmonės krovininė mašina pargabeno juos į Kauną, visi tapybos darbai ir skulptūros laimingai pasiekė nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus saugyklas.

 

Ką parodos žiūrovai turėtų žinoti, prieš eidami žiūrėti Prancūzijos ekspresionistų kūrybos?

Įspėju – lengva nebus, bet bus įdomu, nebus jokios sofistikacijos, noro patikti žiūrovui. Lankydamasis šioje parodoje dalyvaujančių dailininkų dirbtuvėse, iš pradžių pats buvau net sutrikęs nuo pirmos emocijos, bet kuo ilgiau buvau tų kūrinių aplinkoje, tuo labiau jie užbūrė ir įtraukė. Neabejoju, tai bus meno gurmanų puota.

 

 

 

Tarptautinė paroda “Šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas ir ne tik”. Kauno M.Žilinsko galerijoje nuo lapkričio 9 iki gruodžio 31.  Parodos atidarymas – lapkričio 9 dieną, 18.30.

 

Parodoje savo darbus pristato 13 menininkų: tapytojai Francis’as-Olivier Brunet, Nicolas’as Gasiorowski’is, Cristine Guinamand, Serge’as Labegorre, Niyaz’as Najafov’as, Jean’as-Louis Nehlich’as, Olivier de Sagazan, Gérard’as Striche, Johan’as Van Mullem’as, skulptoriai Robert’as Sobocinski’is, Rūta Jusionytė, Marc’as Petit bei fotomenininkas Marc’as Kruger’is.

13
Gruodis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
×
Gruodis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31