Baletas „Kita Pelenės istorija“
Johann Strauss
Kita PELENĖS istorija
2 dalių baletas
Choreografas ir inscenizacijos autorius Gianni Santucci (Italija)
Dirigentas Virgilijus Visockis
Scenografas Artūras Šimonis
Kostiumų ir grimo dailininkė Vida Insodienė
Šoka:
Greta – Auksė Mikalajūnaitė, Justina Vitkutė, Raquel Morla Garrido
Madam Leontina – Aurimas Sibirskas, Gintaras Visockis
Madam Leontinos dukterys -
Rima Panuškytė, Sandra Lavrenovaitė
Sandra Drodvilaitė, Viktorija Batvinytė
Gustavas – Nerijus Juška, Tomas Kratkovskis
Gustavo brolis – Andrej Ianbekov, Tomas Kratkovskis
Burtininkas – Aurimas Tiškevičius, Valerij Osadčenko
Madų ateljė darbuotojai, miestelėnai, puotos svečiai - teatro baleto šokėjai
Į Kauno sceną atkeliaujanti „Kita PELENĖS istorija“ nors ir tęsia klasikinio baleto tradiciją, vis tik skambės šiuolaikiškai ir moderniai. Spektaklio statytojai nutarė rekonstruoti 20 a. pradžios kontekstą, tačiau pateikti jį nūdienos vizualinėmis, išraiškos ir medžiaginėmis priemonėmis.
Scenografas Artūras Šimonis:
„Labai norisi praplėsti muzikinio teatro pačią architektūrinę erdvę, iš buitinės erdvės pereiti į mistinę. Kurdamas scenografiją ieškau to, kas būtų įdomu man pačiam. O mistika ir magija mane labai domina. Man labai svarbus siluetas, sceninė grafika.
Tačiau šiame kūrybiniame procese man labiausiai įdomu buvo pabendrauti su kitos kultūros žmogumi - choreografu italu Gianni Santucci. Labai naudinga yra išsivaduoti iš lietuviško pilkumo, tarsi netiesiogiai būtum gavęs saulės spindulių, tai labai šiltas, pozityvus ir humoro jausmą turintis žmogus. Visa tai atsispindės ir jo kuriamame šokyje”.
Kostiumų ir grimo dailininkė Vida Insodienė:
Balete „Kita Pelenės istorija” šiek tiek rekonstruosime XX a. pradžios laikmetį, moterys tuo metu aktyviai kovojo už savo teises, stengėsi išsivaduoti iš jas varžančių, fiziškai kankinusių kietų korsetų, atsirado trikotažas, moterys išdrįso dėvėti triko, aptempus drabužius.
Dizainerė atskleidžia, jog kiekvienam personažui kūrė vis kitokį drabužį. Balete šoks apie penkiolika šokėjų, o kostiumų bus virš šimto dvidešimt: „Mano požiūriu, kiekvienas kostiumas turi būti išskirtinis, juk neįdomu žiūrėti, kai visi kostiumai vienodi. Šokėjos turi atlikti daug įvairiausių judesių, todėl suknelės platėjančios, lengvai krentančios, plazdančios. Kai kurios jų bus suglamžytos, kad būtų patogios ir išlaikytų savo siluetą. Bus ir Pelenės bateliai, labai gražūs, bet tik dekoratyvūs, nedėvimi. Svarbus ir dar vienas motyvas – besisukantis ratas. Sukimasis, valsas – tai bėgimas nuo realybės. Veikėjai sukasi, sukasi ir sustoja, o čia - karas. Pelenė tarsi atsiduria tunelyje, kuriame turi rasti išėjimą...”.
Baletas „Pelenė“ (Aschenbrödel) - paskutinis sceninis Johanno Strausso kūrinys. Muzikos ir šokio kritikas Eduard Hanslick susižavėjo J.Strausso parašytu baleto divertismentu operai „Ritter Pasman“ ir paakino kompozitorių imtis pilno baleto.
J.Strauss nebuvo patenkintas jam konkurso būdu išrinktu siužetu pagal pasakos „Pelenė“ istoriją , kurioje veiksmas vyko drabužių parduotuvėje, tačiau darbą pradėjo iš karto. Jis neskubėjo, 1899 m. žiemą buvo baigtas I veiksmas, didesnė III veiksmo dalis ir padaryti orkestruotės eskizai. Tačiau netrukus J.Strauss mirė, o po kompozitoriaus mirties likusią reikalingą muziką baletui parašė Josef Bayer.
1901 m. šiuo kūriniu susidomėjo Berlyno karališkoji opera, austrų dramaturgas Heinrich Regel pakoregavo libretą, baletą pastatė choreografas Emil Graeb. „Pelenės“ premjera įvyko 1901 m. gegužės 2 d.
1907 m. Vienos operą palikus G.Mahleriui (jis atsisakė statyti operos scenoje dviejų kompozitorių kurtą baletą), naujasis teatro vadovas Felix Weingartner entuziastingai ėmėsi grąžinti „Pelenę“ į Vieną, kur ši ir buvo sukurta. Jis pats dirigavo baleto premjerą 1908 m. spalio 4 d. Baletas sukaukė nemenkos sėkmės, spektakliai vyko reguliariai iki pat I pasaulinio karo ir buvo parodyti keturiasdešimt šešis kartus.
******
Baleto siužete išlieka pagrindiniai garsiosios pasakos apie Pelenę elementai: čia yra pikta pamotė, atvirai demonstruojanti nemeilę podukrai ir lepinanti savo dukras. Tik ši pamotė - Madam Leontina - vadovauja madų ateljė, o Pelenė – čia dirbanti jos podukra, vardu Greta. Sutiksime čia ir Princą, tik jis – tai jaunasis madų ateljė savininkas Gustavas, ir Madam Leontina, siekdama, kad jis susidomėtų jos dukterimis, imasi visokiausių machinacijų ir trukdo Gustavui sutikti Gretą. Bus čia ir paslaptinga batelių pametimo istorija, kurią vainikuos jų pagalba vėl atrasta puotoje Gustavo sutikta žavi nepažįstamoji.
