Pino Mantovani tapybos paroda
Nuo šių metų rugsėjo 9 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (adresas: Laisvės al. 71) veikia italų menininko Pino Mantovani darbų paroda, kuri yra dalis Kauno savivaldybės organizuojamo projekto „Atrask Italiją Kaune“, vyksiančio rugsėjo 15-17 d., dalis.
Laikinumo pojūtis kasdienybėje – ženklas, paliktas nepavejamai tekančio laiko. Dienos prasideda ir baigiasi akimirksniais, iš kurių susideda skirtingų gyvenimų istorijos, kartais susipinančios tarpusavyje, kartais – išsiskiriančios, tačiau nepamirštamos, pratęsiamos atmintyje.
Tapytojo Pino Mantovani drobės – prisiminimų gijomis sudaigstytas būtasis laikas, kurio nesugrąžinsi. Didelio formato, tempera tapyti paveikslai – monumentai ilgesiui, kuris aplanko galvojant apie laiką: kažkas jau buvo, kažkas yra dabar, kažkas – dar tik bus, tačiau skirtingų laiko dimensijų kadrus padengia mažos, neišsipildžiusių troškimų smiltys, kurios menininko kūriniuose įgauna minkštus, pastelinių spalvų tonus, plonu dažų sluoksniu priglundančius prie drobių paviršiaus, susigeriančius į jį ir regimą vaizdą pakylėjančius link sapno ar vizijos, kur išnyksta laikas, leisdamas pajausti akimirką, sulaikyti ją akių žvilgsnyje, ramiuose spalviniuose tonuose atrandant harmoniją.
Drobėse vaizduojamos figūros – fragmentiškos, statiškos, jų kūnų plastika – griežta, geometriška ir šalta – tai priešprieša lengvai tapymo manierai. Darbų kompozicijas papildantys piešinio elementai sustiprina laikinumo pojūtį: figūros yra, spalvos blunka, lieka tik eskiziški piešinio rėmai, sulaikantys atsiminimą, kad jis neišsisklaidytų.
Kita dalis P. Mantovani kūrinių, kuriuose vaizduojamos išbaigtos figūros, sustingdytos veiksmo akimirkoje, su žiūrovu mezga dialogą apie laiko metafiziškumą: sustoti vietoje, priversti sustingti visa, kas yra aplink ir palaipsniui atkartoti praeities įvykių seką dabartyje. Vyraujančios šaltos, pilka migla dengtos spalvos – primena senas nespalvotas fotografijas, kuriose, kaip ir tapytojo drobėse, naratyvą kuria žmoniu žvilgsniai. Sučiauptomis lūpomis jie tyli apie savo būtį, kuri atsispindi plačiai atmerktose akyse. Vienatvė, tuštuma. Abi sunkios ir aidinčios.
Laikas ir žmogus – dvi jėgos, konkuruojančios tarpusavyje. Kažkuris visada priekyje, kažkuris – atsilieka.
Ainė Jacytė
Parodą galima apžiūrėti prieš spektaklius.
