Visos dienos

Sirenos'17: Lokis

Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrando Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius

Garsaus Lenkijos teatro režisieriaus Krystiano Lupos bendražygis Łukaszas Twarkowskis, apdovanotas 2015 m. Auksiniu scenos kryžiumi už spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas imasi pats režisuoti spektaklį, įkvėptą prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) novelės apie XIX amžiaus Žemaitiją „Lokys“.

Režisierius Łukasz Twarkowski: „Spektaklio dramaturgija remsis trimis šaltiniais. Pirmasis iš jų – Prospero Mérimée literatūrinė mistifikacija „Lokys“. Kiti du – tai sudėtingos ir kontroversiškos radikalių menininkų biografijos : lietuvių fotografo Vito Luckaus ir prancūzų roko muzikos grupės Noir Désir vokalisto Bertrando Cantat. Luckų ir Cantat su „Lokio“ veikėju grafu Šemetu vienija ne tik ypatingas polinkis derinti mirtį ir afektą, ne tik susidomėjimas žmogaus žvėriškuoju pradu ar prievarta. Kiekvieno iš jų istorija įvyko Vilniuje, visų šių istorijų šerdis iš esmės mums lieka nepasiekiama, kiekvieno jų tema tegalime spekuliuoti. Tai ribiniai nutikimai, nepasiduodantys jokiai logikai ir racionaliems pažinimo įrankiams“.

Literatūrologas Kęstutis Nastopka apie Prospero Mérimée kūrinį „Lokys“: „Sumanęs „Lokį“ kaip baisių istorijų, kurios buvo skaitomos imperatorienės Eugenijos, Napoleono III žmonos, salone, antifrazę ir pasirinkęs Žemaitiją kaip egzotišką, tik iš nuogirdų žinomą Europos užkampį, prancūzų romantikas ir mistifikatorius Prosperas Mérimée (1803–1870) rimtai susidomėjo šio krašto „vietiniu koloritu“ – kalba, etnografija, praeitimi. Vienai savo korespondenčių novelės autorius rašė: „Visa bėda, kad netrukus ši istorija man pasirodė gana patraukli ir, užuot piešęs karikatūrą, aš panorau nupiešti portretą to, kas neįmanoma.“ Šaltiniai, iš kurių autorius sėmėsi žinių apie Žemaitiją ir Lietuvą, nebuvo gausūs: lenkų emigranto Edmondo Choieckio, pasirašinėjusio slapyvardžiu Charles Edmond, knyga „Pavergtoji Lenkija“, Adomo Mickevičiaus poema „Ponas Tadas“ ir baladė „Trys Budriai“, pasakojimai, kuriuos girdėjo iš Lietuvos žmonių, emigravusių į Prancūziją po 1863 m. sukilimo, taip pat laiškai iš Rusijos, kuriuose buvo aptarinėjamos politinės Lietuvos aktualijos. Iš šios fragmentiškos, o dažnai prieštaringos informacijos kūrybinė rašytojo vaizduotė sudarė, jo žodžiais tariant, gana poetišką „žmogiškumo ir žvėriškumo“ mišinį, kurį žemaičių kultūroje interpretuoja svetimšalis stebėtojas – profesorius Vitenbachas. Bandydamas įminti grafo mįslę, jis apibūdina jaunąjį Šemetą kaip dvilypę būtybę, žmogų ir žvėrį tuo pat metu.“

24
Lapkritis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
×
Lapkritis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30