Sirenos'17.NACHLASS. Kambariai be žmonių (pièces sans personnes)
NACHLASS. Kambariai be žmonių (pièces sans personnes)
Teatras „Vidy“ (Šveicarija) ir Rimini Protokoll (Vokietija)
Koncepcijos autoriai: Stefan Kaegi / Dominic Huber
Video – Bruno Deville
Dramaturgija – Katja Hagedorn
Lietuvoje ypatingo pasisekimo sulaukusio spektaklio-pasivaikščiojimo „Remote Vilnius“ autoriai Stefanas Kaegi ir Dominicas Huberis iš „Rimini Protokoll“ grįžta su nauju savo darbu „Nachlass...“, sukurtu bendradarbiaujant su šveicarų teatru „Vidy“ Lozanoje ir kitomis institucijomis.
„Nachlass...“ – tai vokiškas žodis, susidedantis iš „nach“ (lt. po) ir veiksmažodžio „lassen“ (lt. palikti). „Nachlass...“ taip pat reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties. Spektaklis „Nachlass...“ – tai aštuonių istorijų kolekcija, atsisveikinti nutarusių žmonių palikimas žiūrovams – dokumentais ir pasakojimais.
Ieškodami žmonių, žiūrinčių mirčiai į akis, Stefanas Kaegi kartu su kino kūrėju Bruno Deville lankėsi ligoninėse, mokslinėse laboratorijose, laidojimo namuose, pas teismo daktarus ir notarus, neurologus ir programuotojus, religinėse bendruomenėse ir senelių namuose. Spektaklio kūrybinė grupė lydi ir dokumentuoja besirengiančių mirčiai žmonių praėjusius gyvenimus ir šnekasi apie pačius asmeniškiausius dalykus – būdą, kaip asmuo nori išeiti, ir apie tai, kas turi po jo likti.
„Nachlass...“ – tai spektaklis be žmonių, bet apie žmones: tuos, kurių jau nebėra, tačiau kurių buvimas jaučiamas net jiems nebesant. Žiūrovas juda erdvės ir laiko naratyve, sceninėje instaliacijoje iš kambarių, kuriuose pasirinkta forma sutalpinamas gyvenimas tų, kurie susidūrė su mintimi apie savo mirtį ir kas liks jiems iškeliavus – kaip šie žmonės nori būti prisimenami? Po šešiasdešimties kartu praleistų metų senyvo amžiaus pora mąsto apie būdą, kaip galėtų numirti kartu ir perduoti savo patirtį apie Antrąjį pasaulinį karą. Sparčiai vystantis ligai jaunas vyras nori palikti dukrai atminimą apie save. Pasiturinti moteris dalinasi planais apie tai, kaip jos pinigai veiks, jai nebesant tarp gyvųjų. Paskutinėje mirtinos ligos stadijoje, savaitė prieš mirtį kita moteris išpildo seną savo svajonę. O neseniai į pensiją išėjęs neurologas siekia nemirtingumo, palikdamas savo mokslinį „nachlass“ apie silpnaprotystę.
Paradoksalu, tačiau būtent tai, kad šių žmonių nebėra tarp mūsų, daro žiūrovams pristatomus aštuonis kambarius kupinus gyvybės ir jos palikimo. Jų nėra, tačiau jie nėra pasyvūs ar tylūs. Jų prisiminimas veikia savarankiškai, jis sukurtas ne juos pergyvenusiųjų, o jų pačių. „Nachlass...“ – tai mauzoliejus, savotiškas paminklas tiems, kurie galėjo būti premjeros vakarą, bet pasirinko nebūti.
Stefanas Kaegi kuria dokumentinio teatro spektaklius, radijo spektaklius, o bendradarbiaudamas su įvairių sričių menininkais, – darbus urbanistinėse erdvėse. Naudodamas tyrimą kaip kūrybinį metodą, atlikdamas viešas apklausas ir įtraukdamas į konceptualius procesus, jis suteikia balsus „ekspertams“, kurie nėra profesionalūs aktoriai, tačiau turi, ką papasakoti. Kaegi yra gavęs Europos Prizą už kultūrinę įvairovę, taip pat apdovanotas šveicarų teatro Didžiuoju apdovanojimu / Hanso Reinharto žiedu, o jo kartu su kolegomis vadovaujama kompanija „Rimini Protokoll“ jau apdovanota Fausto Teatro Prizu, Europos Prizu už naujo teatro formas ir Venecijos bienalės Sidabriniu liūtu.
Dominicas Huberas – scenografas ir režisierius, savo kūryboje atveriantis naujas performatyvumo erdves. Jo pasirenkamos vietos – tai ne tik žiūrovams matomos teritorijos, tačiau ir paskiriems asmenims ar grupėms patirti skirtos erdvės. Baigęs architektūros studijas Ciūriche pradėjo bendradarbiauti su šviesos dizainere Christa Wenger ir įkūrė kompaniją „blendwerk GmbH“, o nuo 1999 m. kuria kaip nepriklausomų spektaklių scenografas Ciūriche, Bazelyje ir Berlyne. Nuo 2008 m. nuolat bendradarbiauja su Stefanu Kaegi ir Lola Arias, „Rimini Protokoll“ bei kitais kūrėjais.
