Visos dienos

Premjera! „HONEY, I'M HOME!“

HONEY, I'M HOME! | premjera!

(s09e20)
idėjos autorius ir režisierius Adas Burkšaitis | aktoriai Ieva Savickaitė, Valerijus Kazlauskas, Vigita Rudytė | garso menininkė Agnė Matulevičiūtė | scenos ir kostiumų dailininkės Ona Juciūtė, Emilija Einorytė

trukmė 90 min. | sukurta Menų spaustuvėje | Atvira erdvė'17

Jaunasis Atviros erdvės režisierius Adas Burkšaitis iš tiesų nėra diplomuotas teatro meno kūrėjas. Anaiptol – nuo humanitarinių mokslų jį skiria tokie skambūs žodžiai kaip programavimo studijos Kembridžo universitete bei darbas „Google“ ir „Barclays“ kompanijose. Susijungus informatikos mokslams, smalsumui ir susidomėjimui tobulos amerikietiškos gyvensenos atspindžiais septintojo dešimtmečio situacijų komedijose, gimė neįprasto formato spektaklis “Honey, I‘m home!”.

Adas Burkšaitis drauge su aktoriais Ieva Savickaite, Valerijumi Kazlausku ir Vigita Rudyte trijų “serijų” spektaklyje tyrinėja įvairių medijų formą ir turinį: pasirinkti XX a. 7-8 dešimtmečių Amerikietiškos televizijos serialai perkeliami į kitą erdvę – teatro sceną, taip dekonstruojant tiek serialo formą, tiek jų siunčiamą žinutę apie amerikietišką svajonę. Toje realybėje egzistuoja ideali šeima, kurios bėdos ir kivirčai prasideda ir išsisprendžia per vieną 24 minučių seriją. O šiandien, jau nutolus nuo senųjų serialų, spektaklio “Honey, I‘m home!” komanda klausia: kokios galimybės slypi atlikėjo akistatoje su žiūrovu? Kur baigiasi iliuzija ir ar teatras turi ją kurti, taip glostydamas ir migdydamas žiūrovus? Ar amerikietiškos grožybės tikrai yra gražios? Ar teatre dar apskritai įmanoma iliuzija? Spektaklio režisierius teigia, kad nesiekia nieko pamokyti ar nurodyti vienareikšmiškai gerų ar blogų žanrų – pagrindiniu tikslu čia tampa eksperimentas pačių žiūrovų galvose ir situacijų komedijų rekonstravimas, perkeliant jas į teatro sceną.


„Spektaklio išeities taškas - seni amerikietiški serialai, ypač - situacijų komedijos. Lyginant su šiuolaikiniais serialais, šios komedijos patraukia žiūrovui neįprasta estetika. Kelionės po alternatyvią - amerikietišką praeitį primena egzotišką jausmą, kurį galima patirti skaitant „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas. Atidžiau gilinantis į tokių serialų struktūrą kilo idėja permąstyti kiną teatru. Pirmiausia dėl juose slypinčių teatro elementų: vaidinama prieš gyvą auditoriją, kameros padėtis ir veiksmo vieta beveik nesikeičia, potekstėje - pamokoma žinutė. Antra, tikrame teatre visada žavėjausi gyvos patirties galimybe, rizika, neapibrėžtumu. Mūsų spektaklyje serialo metafora tampa įrankiu kalbėti apie tai šiuolaikinio medijų pasaulio, kuriame sparčiai nyksta ribos tarp realybės ir iliuzijos, kontekste.“ – apie susidomėjimą kino, televizijos ir teatro skirtumais bei jų sąveikos galimybėmis kalba režisierius.

menų spaustuvė | juodoji salė

23
Spalis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
×
Spalis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31