Johanno Sebastiani (1622–1683) opera „Pastorello musicale“
Operos dienos renginių programą vainikuos Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vyksianti šiuolaikinio Johanno Sebastiani operos „Pastorello musicale“ pastatymo lietuviška premjera. Operos partitūra nuo 1945 m. buvo laikoma dingusia, kol 2001 m. rasta Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, ten ji yra saugoma ir šiandien. Simboliška, kad pagal neseniai išleistą šiuolaikinę partitūrą Vilniuje išsaugotą kūrinį atkurs sostinės tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“.
Operą „Pastorello musicale“ J. Sebastiani sukūrė didikų Anos Beatos Goldstein ir Gehardo de Dönhoffo vestuvėms, vykusioms 1663 m. liepos 4 dieną. Opera yra sudaryta iš 5 veiksmų (kiekvieną jų sudaro 3–4 scenos), arijų, rečitatyvų, duetų, ansamblių ir trumpų instrumentinių epizodų. Kūrinys yra parašytas italų madrigalinės operos stiliumi, sekant Florencijos operos tradicija. Jis atspindi operos žanro susiformavimui didelę įtaką dariusią pastoralinę poeziją ir pasaulėjautą (visos pirmosiomis laikomos Jacopo Peri, Giulio Caccini, Claudio Monteverdi operos pasakoja pastoralinį Orfėjo ir Euridikės mitą). Siekdami sugrąžinti antikinės kultūros idealus, Baroko kūrėjai mėgdavo perkelti siužetą į idilišką, idealizuotą, savo paprastumu patrauklų piemenėlių pasaulį, kuriame veikdavo ir graikų dievai bei pusdieviai, nifmos ir satyrai, o jų meilės dramas padėdavo perteikti gamtos artumas ir stebuklingos metamorfozės. J. Sebastiani operos pasakojime veikia Baroko laikotarpiu gerai žinomi personažai, tokie kaip Amūras, Venera, piemuo Tirsis, ir išraiškingai atsiskleidžia vėlyvojo Renesanso ir Baroko pastoralinei poezijai būdingi bruožai.
Muzikiniu požiūriu „Pastorello musicale“ yra labai vertinga ir informatyvi opera – jos partitūroje aptinkami labai tikslūs instrumentuotės aprašymai, kas XVII a. pradžios ir vidurio operose yra išties retas reiškinys (paprastai šių dienų dirigentas savo nuožiūra parenka, kokiais melodiniais ir basso continuo instrumentais atlikti konkrečius muzikos epizodus). J. Sebastiani aiškiai nurodo, kad, pavyzdžiui, instrumentinę raudą turi atlikti keturios violos, arba chorą antrą kartą turi dubliuoti išilginių fleitų konsortas. Tokiu būdu šiuolaikiniams atlikėjams suteikiama galimybė tiksliai atkurti tokį muzikinį skambėjimą, kokio tikėjosi pats kūrinio kompozitorius, o tai yra pagrindinis istoriškai pagrįsto atlikimo tikslas.
Preciziška J. Sebastiani kūrinio instrumentuotė leidžia daryti prielaidas apie tai, kaip turėjo skambėti operos, kuriamos ir statomos Baltijos jūros regione maždaug XVII a. viduryje. Ši informacija yra aktuali ir siekiant atkurti žinias apie XVII a. Vilniuje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, sukurtas operas (1636, 1644 ir 1648 m.). Simboliška, kad Vilniuje išsaugotą kūrinį atkurs sostinėje įsikūręs tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, kurio misija yra skleisti žinias apie senąją mūsų krašto kultūrą remiantis istoriškai pagrįsto atlikimo principais. Šiuolaikinė J. Sebastiani kūrinio premjera Lietuvoje nuskambės Operos dienos proga. Ši diena minima kasmet rugsėjo 4-ąją Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, taip prisimenant 1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje pastatytą pirmąją operą. 2017 m. Operos diena bus švenčiama penktą kartą, tačiau tai bus pirmas kartas, kai Lietuvos publikai bus pristatoma senoji vokiečių opera. Tai svarus indėlis šviečiant visuomenę apie senąją Lietuvos bei jos regiono kultūrą ir praplečiant klausytojų žinias apie Baroko operą.
Partneris „Canto Fiorito“
Renginio rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, GOETHE institutas Vilniuje.
