Ryto Jurgelio tapybos paroda „Balta upė“
Kauno Paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) vasario 23 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečia į tapytojo Ryto Jurgelio parodos „Balta upė“ atidarymą.
Kūryba R. Jurgeliui yra tarsi meditacija: absoliutus nušvitimas neįvyksta iš karto, pirmiausia atsiranda mažas spindulėlis, kuris palaipsniui plečiasi, suteikdamas vis daugiau laisvės, erdvės ir šviesos. Prie tapybos kūrinių ciklo „Balta upė“ kūrėjas teigia ėjęs daugiau nei 20 metų, kol tiek jo pasąmonėje, tiek kūryboje šis menkas spindulys išsiplėtė iki galingo šviesos ir išsilaisvinimo proveržio, akivaizdžiai regimo jo paveikslų plokštumose.
Išaugindamas savo tapybą iš tarsi griežtų geometrinių formų (kvadrato), konstruodamas ją lyg struktūrinę dėlionę, R. Jurgelis nėra tik sausas struktūralistas. Jis ir fatalistas, tapybos procese leidžiantis savo kūriniui skleistis savarankiškai, tikėdamas neišvengiama jo lemtimi – vieną dieną nušvisti ir nušviesti viską aplink save. „Baltos upės“ ciklą sunku apibūdinti taikliau nei legendiniu austrų kompozitoriaus A. Vėberno pamąstymu, pabrėžiančiu kūrybos proceso neaprėpiamumą, savaimingumą, nepriklausomybę nuo kūrėjo: Mano kūryba niekad nevyksta taip, kaip aš norėčiau, tiktai taip, kaip man nulemta – kaip aš privalau.
Didelė vaizdinio suvokimo dozė R. Jurgelio tapyboje tenka atskiram kvadratėliui, kuris, viena vertus, egzistuoja tarsi visumos dalis, tačiau, kita vertus, laisvai plūduriuoja toje visumoje atskiras ir savarankiškas. Tai priartina menininką prie postruktūralistinių ištarmių, atskleidžiančių kompozicijoje slypinčius prieštaravimus ir įvairiaprasmiškumą. Grynoji spalvos materija, faktūros įvairovė, netaisyklingai, laisvai suliejanti mentele užteptų dažų plotus, veda R. Jurgelio tapybą potapybinės abstrakcijos, spalvos lauko tapybos kryptimi.
Kvadratėliai jungiasi į harmoningą, bet logiškai nesutvarkytą piešinį, atskleidžiantį meditatyvųjį Ryto kūrinių pradą, atpalaiduojantį stebėtojo sąmonę, panardinantį į reflektyvią baltos upės tėkmę. Nekonstruodami žvilgsniui atpažįstamų, įvardijamų formų, kvadratėliai srūva pro akis įtaigiai ir poetiškai, kurdami pasąmoninį, logiškai neišreiškiamą pasakojimą
stebėtojo viduje. Šiomis poetinėmis abstrakcijomis prabyla menininko vidinė tiesa, kuri, pasak R. Jurgelio, vienintelė turi teisę brėžti jo mentelės judėjimo trajektoriją.
Ramus, meditatyvus potėpis drobės paviršiuje išryškina simbolinę kūrinių plotmę: vaizdą konstruojantys kvadratėliai – vienas seniausių ir stipriausių simbolių, kurio geometrinis kodas ir reliatyvus paprastumas užtikrina jų suvokimą, sąveiką su stebėtoju, simbolinę protėvių pasaulėvokos raišką. Neatsitiktinai ir pati upė yra svarbus mitologinis simbolis, šventosios topografijos objektas, ženklinantis praeities ir dabarties jungtį. Juk kiekviena upė atsirado iš pirmapradžio vandenyno ir yra ta amžinoji sąsaja su pradžių pradžia. Upės vandenys siejami su ap(si)valymu, tyrumu, skaidrumu. Šis mitopoetinis kontekstas atveria archetipinius sąmonės sluoksnius. R. Jurgelis savo drobėse iš kvadratėlių audžia ištisą Pasaulio audinį, amžinai kintančiose jo formose atskleisdamas nekintančią esmę – nuskaidrinantį baltos upės tekėjimą, nuolatinį kismą, kuriame glūdi amžino pasikartojimo slėpinys.
Paroda veiks: 2017 02 23–2017 04
