Ironiškas spektaklis "Tarnaitės"
Vienos dalies kriminalas apie kadaise idealizuotą teatro užkulisių
pusę, apie pavydą, konkurenciją, visų kažkada turėtų vertybių praradimą.
Visuomenės primestas poreikis konkuruoti, žmogų kartais gali apakinti.
Pagrindinės spektaklio veikėjos – dvi teatro „tarnaitės“, jaunos
aktorės, penkerius metus vaidinusios vien „zuikučius“ – turi kur kas
daugiau ambicijų ir siekia vaidinti pagrindinius vaidmenis, kurie iki
šiol atitekdavo „poniai“. Vedamos pavydo, aklo poreikio dominuoti
„tarnaitės“ praranda gebėjimą blaiviai, sąmoningai vertinti savo pačių
sugebėjimus ir galimybes...
Spektaklyje „Tarnaitės“ derinami dramos bei operos žanrai (spektaklyje
vyksta muzikinio spektaklio repeticijos). J. Genet pjesės veiksmo vieta –
virtuvė – šiame spektaklyje virsta grimo kambariu, tačiau jame
verdančios intrigos, profesiniai, tarpasmeniniai bei psichologiniai
konfliktai, kartu su jų autoriais-aktoriais, persikelia ir į jų „namų“
erdvę. Spektaklio erdvėje veidrodžiai kuria labai trapią ir neryškią
ribą tarp iliuzijos ir realybės.
"Žiūrovas teatre mato tik produktą, tačiau nemato bei nesuvokia, kokia
kaina pastarasis yra sukurtas, ir kad rampos šviesoje prieš jo akis
publika manipuliuojantis talentingas aktorius vis dėl to tėra paprastas
žmogus" - teigia spektaklio režisierė Raimonda Kimbraitė.
„Tai teatras teatre – režisierei rūpi kalbėti apie teatriškąją prigimtį,
ją atskleisti, ar, kaip sako ji pati, demaskuoti. Tačiau naivu tikėtis,
jog tai, kas vyksta teatre, ir bus išimtinai tik apie teatrą. Scenoje
vykstanti drama tik paantrina garsiųjų dramaturgų žodžiams, jog teatras –
tai gyvenimo veidrodis, o Mažojo teatro scenoje mus ir pasitinka toji
nešlifuota, karti gyvenimiška realybė. Pagrindinės veikėjos yra tarsi
vartotojiškos visuomenės ikonos. Drabužiai, gražūs daiktai – tai, dėl ko
lengvai galima visko atsisakyti. Gražesnis, prabangesnis drabužis
idealizuojamas, jam suteikiamos iliuzinės viltys, daiktas tampa tarsi
naujo gyvenimo, išsilaisvinimo pažadu. Veikėjos taip priartėja prie
šiuolaikinio žmogaus, kuris sukasi imitacijų orbitoje. Imituoti,
vadinasi, funkcionuoti, išgyventi, kažkuo tapti. „Dažykis, dažykis, būk
graži“, – pritariamai postringauja Ponia, pastebėjusi, kad Klerės veidas
padailintas. Išorė spektaklyje dažnai įgauna galią nulemti tolesnius
naratyvo posūkius, pakeisti veikėjų tarpusavio santykius, nes išorė
suteikia galios būti kuo tik nori, sukurtasis įvaizdis čia ir
reprezentuoja tavąjį aš. Daiktams, grožiui, sėkmei suteikiama
milžiniška, destruktyvi galia, tačiau vienodai pasmerkiamos abi pusės –
ir valdančioji, ir engiamoji. Nors spektaklis nemoralizuoja, jis
konstatuoja moralinę, vertybinę mirtį. (...) Svarbiausia, tai spektaklis
apie žmogų, kasdien lipantį į menamą sceną, sugrįžtantį į savuosius
užkulisius ir tęsiantį nesibaigiančias repeticijas prieš veidrodį.
Spektaklis ir gyvenimas asimiliuojasi į vieną, o paskui rafinuotai
apsikeičia vaidmenimis.“ – rašo Eglė Mikulskaitė kultūros savaitraštyje
"Literatūra ir menas".
