KLAMO KARAS
Mokyklų pasiekimais ugdant asmenybę vis dažniau abejojama ir visuomenėje, ir pačių mokinių tarpe. Kodėl taip yra? Kodėl kartais mes taip nekenčiame mokyklos? Kodėl mokinys ir mokytojas atsiduria skirtingose barikadų pusėse? Kodėl būtent po mokyklos stogu taip veši smurtas, patyčios, nepasitikėjimas savimi ir kitais? Kas iš viso šiandien yra mokykla: karo tarp mokytojų bei mokinių frontas ar savotiška ugdymo mašina?
Pastaruoju metu mūsų švietimo sistemos situacija vis dažniau atsiduria po didinamuoju stiklu: tarsi investuojamos milžiniškos lėšos siekiant padėtį gerinti, o tyrimai rodo vis prastėjančius mokymosi rezultatus. Pedagogai susipriešinę tarpusavyje, juos spaudžia moksleivių tėvai ir patys moksleiviai, nebėra jokio pasitikėjimo. Mokytojai nebesugeba mokyti, mokiniai nebesugeba mokytis. Viskas taip susipynę, kad, regis, nebėra sutarimo, tik kaltinimai ir nuolatinė kova. Situacija nuolat piktinamasi, tačiau konstruktyviai jos spręsti nemėginama.
Kiekvienas mokytojas yra formalus klasės autoritetas, bet tai nereiškia, kad jis taps ir neformaliu autoritetu. Autoritetu tampama, o ne gimstama. Tam reikalinga brandi asmenybė.
Spektaklis „Klamo karas“ kuriamas siekiant šias problemas iškelti teatre kaip tam tikrame forume, kuriame susitinka visuomenė ir meno kūrinys. Šiame spektaklyje žiūrovas susiduria su, viena vertus, asmeniškai atpažįstama situacija, kurią, iš kitos pusės, regime iš tam tikros kritinės distancijos, kurią „Klamo karo“ kūrėjams ir publikai diktuoja pati vokiečių rašytojo Kai Henselio pjesė. Tai – aštrus tekstas apie santykius mokykloje, apie mokytojo-mokinio santykius, vieną iš sudėtingiausių atvejų nagrinėjant iš mokytojo perspektyvos.
Mokytojas Klamas stovi prieš klasę, kuri jį boikotuoja tylėdama. Jų draugas gavo vienu balu mažesnį įvertinimą, ir būtent dėl to nebegalės patekti į universitetą. Mokytojas atsisakė parašyti mokiniui reikalingą balą, nes jis jo nenusipelnė. Jaunuolis nusižudė, o jo klasės draugai mano, kad dėl to kaltas mokytojas, kuriam dėl įtampos pačiam kyla suicidinių minčių. Ar įmanomas koks nors racionalus šios situacijos sprendimas? Kas tokiose situacijose kaltas: mokytojas ar mokinys? Ir ar apskritai čia galima kalbėti apie vieno ar kito žmogaus kaltę? Galbūt čia viskuo dėta švietimo sistema, švietimo ministerija, vyriausybė, Europos sąjungos komisija...?
Valosi tai, kas čia buvo susikaupę, kas mums viešai nebūdavo pasakoma.
Padėk spręsti visuomenės problemas.
