Adomo Galdiko piešinių paroda „Kelionių bloknotas“
Nuo šių metų lapkričio 28 d. galerijoje „Aukso pjūvis“ (adresas: Verslo lyderių centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) eksponuojama dailininko Adomo Galdiko piešinių paroda – „Kelionių bloknotas“.
Dailininkas Adomas Galdikas (1893–1969) – vienas ryškiausių Lietuvos moderniosios dailės pionierių, XX amžiaus lietuvių tapybos kontekste išsiskyręs polinkiu į jautrų, metaforišką, apibendrintą ir estetizuotą meną. Dailininkas priklauso Nepriklausomybės idealų subrandintai menininkų kartai, branginusiai savo tautos istoriją, puoselėjusiai atsikuriančios valstybės kultūrą. Dailės istorikų jis apibūdinamas kaip nepailstantis naujų išraiškos kelių ieškotojas, siekęs pažinti naujų meno stilistinių srovių priemones bei galimybes. Savo kūryboje patyrė daug įvairių įtakų. Nors greitai susižavėdavo naujovėmis, tačiau beatodairiškai atmesdavo viską, kas buvo svetima vaizdo lyrizmui ir poetikai.
Galdiko įvairiapusiškumą liudija platus kūrybinis laukas: dailininkas daug tapė, dirbo grafikos srityje, iliustravo knygas, sukūrė scenografijas Valstybės teatre daugiau nei dešimčiai spektaklių, aktyviai reiškėsi ir pedagoginėje sferoje. Kartu su žmona, būsimąja aktyvia visuomenės veikėja ir Lietuvos pedagogikos klasike Magdalena Draugelyte, pedagoginę veiklą pradėjo Tambove, dėstydami lietuvių karo pabėgėlių vaikams. Po 1918 m. Nepriklausomybės atkūrimo Galdikai grįžo į Lietuvą ir tęsė pedagoginę veiklą Laikinojoje sostinėje. Adomas Galdikas kartu su Justinu Vienožinskiu reorganizavo Aukštuosius piešimo kursus į Kauno Meno mokyklą. 1923 m. joje buvo paskirtas Grafikos sektoriaus vadovu. Dailininkas ugdė tokias asmenybes, kaip Telesforas Valius, Vytautas Kazimieras Jonynas, Viktoras Petravičius, Marcė Katiliūtė, Telesforas Kulakauskas, Jonas Steponavičius. T.Valius pavadino A. Galdiką „genialiu mokytoju“, gebėjusiu „uždegti studentuos meilę grafikai, subrandinti studento kūrybą mokyklos laiku taip, kad vėliau be pašalinės pagalbos galėtų vystyti, ieškoti ir atrasti savo meniškiausias nuotaikas grafikoje“. Dailininkas vertino studentų darbštumą, ir pats buvo disciplinuotas bei sistemingai dirbdavo. Keldavosi šeštą ryto, eidavo į gamtą, pasivaikščiojimų metu daug eskizuodavo. Devintą jau būdavo dirbtuvėje ir čia praleisdavo po aštuonias–keturiolika valandų. Autorius buvo itin reiklus sau, kritiškai vertino savo kūrinius, retai džiaugėsi rezultatais. Gamtoje ir kelionėse visuomet turėdavo kūrybai būtinas priemones. Nuolat eskizavo, darė įvairius škicus, juodraštinius etiudus, juos laikė vertinga sumanymo brandinimo dalimi. Taip susiformavo autentiškas kūrybos metodas: pagal natūroje atliktus piešinius ir eskizus dailininkas kurdavo daug to paties motyvo variantų, ieškodavo ritminių masių ir spalvinių sprendimų. Surasta dailininko norima išraiška demonstruodavo meistriškumą.
Aukštąjį išsilavinimą A. Galdikas įgijo Sankt Peterburge Barono A. Štiglico techninio piešimo mokykloje. Papildomai lankė tapybos bei pedagogikos kursus Dailės akademijoje. 1924–1925 m. tobulinosi Berlyne, lankėsi Londone ir Paryžiuje. 1931 m. Atelier Français galerijoje Paryžiuje surengė personalinę parodą, kurią palankiai įvertino meno kritikas Waldemar George. 1937 m. Pasaulinėje parodoje „Arts et techniques dans la vie moderne“ Paryžiuje eksponuotas jo didelio formato triptikas „Lietuva“ laimėjo Grand Prix. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dėstė Ecole des Arts et Metiers, surengė personalinę parodą Fraiburgo Augustiner muziejuje. 1947 m. persikėlė į Paryžių, dalyvavo grupinėse ir personalinėse parodose Amsterdame, Baden-Badene, Tiubingene, Kisingene, Frankfurte, Paryžiuje. 1952 m. persikėlęs į JAV, susižavėjo Niujorku. Kito stilistika: atsisakė lietuvių tradicinės dailės motyvų, pasinėrė į lyrinės abstrakcijos įtakoje atsiradusius spontaniškus koloristinius eksperimentus. Toliau produktyviai dirbo: per aštuoniolika JAV praleistų metų dalyvavo dvidešimt dvejose personalinėse ir grupinėse parodose.
Lankytojui pristatomi Adomo Galdiko kūriniai eksponuojami pirmą kartą. Dvi dešimtys piešinių buvo sukurti 3–4-ajame XX a. dešimtmetyje dailininkui lankantis pajūryje, keliaujant Žemaitijoje. Dominuoja peizažas, tai – svarbiausias A. Galdiko kūrybos žanras. Eksponuojamiems vaizdams būdingas aukštas žiūros taškas, tolimas horizontas. Dailininkas tarsi sklendžia virš materialaus pasaulio, kartais jo darbų formatas primena plačiakampio objektyvo fiksuotą vaizdą. Gamtos harmonija buvo tapusi neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu, savo santykį su natūra A. Galdikas įkūnijo ekspresyvia maniera: nervingais linijos linkiais, štrichais, jautriai fiksuodamas smulkiausias detales.
Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė
