Ignas Šeinius. KUPRELIS

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis

Režisierius Paulius MARKEVIČIUS

Trukmė 1 val. 10 min. (vienos dalies)

Ignas Šeinius (tikr. Jurkūnas, 1889–1959), 1908 m. baigęs „Saulės“ mokytojų kursus, klausęs literatūros ir filosofijos paskaitų 1912–1914 m. Maskvos Alfonso Šaniavskio liaudies universitete, artimai bendravęs su literatūros atnaujinimo šalininkais Jurgiu Baltrušaičiu, Stasiu Šilingu, Baliu Sruoga, paskelbęs almanache „Pirmasai baras“ Friedricho Nietzsche’s veikalo „Taip kalbėjo Zaratustra“ fragmento vertimą, buvo sąmoningai apsisprendęs lietuvių prozos modernizuotojas, kategoriškai atsisakęs ideologinio patoso. Kaip ir Kleopas Jurgelionis, jis skelbė, kad „kūrybos pamatu turi būti dedama vien nuotaika“. Menas – žmogaus gyvybės balsas, trykštąs iš pasąmonės gelmių, todėl kūrėjas privalo „mintį kraujuje jausti“.

„Kuprelio“ – pirmojo modernaus lietuvių romano – konstrukcija tebesirėmė psichologinio realizmo tradicija. Čia pasakojama vieno išgyvenimo istorija, kurios raida tampa kūrinio ašimi, į meilės jausmą įsipina aktualūs tautinio apsisprendimo ir tautinės veiklos klausimai.Pagrindiniai romano personažai į prasidėjusį veiksmą atsineša savo priešistores, kurios išdėstomos iki pat vaikystės. Išlieka žmogaus išvaizdos ir aprangos aprašymai, tiesa, labai trumpi ir įtraukti į emocines reakcijas.Romanistui, dar išlaikiusiam panoraminį žvilgsnį, rūpi ne tipiškų bruožų atranka, o kuo gilesnė individualizacija: kuprotas malūnininkas, atsiskyręs nuo žmonių, pridulkėjusiame kambarėlyje skaito Imanuelį Kantą, projektuoja skraidymo aparatą, skelbia, kad žmogus pats privalo susikurti savo sielą, saugo atmintyje likiminius išgyvenimus kaip didįjį dvasios turtą.

Užsidarėlio individualisto figūroje sutelkta to meto literatūroje besiformuojanti naivaus idealizmo, svajingo jausmingumo ir melancholiško gležnumo savijauta, atsiribojusi nuo kasdienybės, pilna vidinio grožio, bet pasmerkta pralaimėti.

Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

Arūnas Vozbutas:

Pradėjęs rašyti inscenizaciją pagal Igno Šeiniaus romaną „Kuprelis“, jau iš anksto žinojau, kad Gundę vaidins mano bendrakursė aktorė Jurga Kalvaitytė, o po kurio laiko susipažinęs su jaunu aktoriumi ir režisieriumi Pauliumi Markevičiumi pajutau, kad kartu galime įdomiai padirbėti.

Olesis Kuprelis – tai toks vyrukas, kuris stabteli savo gyvenimo kelio vidury, kad galėtų apžvelgti atliktus darbus, paskaičiuoti per gyvenimą nueito kelio kilometražą ir apmąstyti perskaitytus gyvenimo knygos puslapius. Jis stabteli susivokti, kur jam eiti toliau, kaip ir ką skaityti, ko tikėtis, o ko jau nelabai, su kuo susitaikyti. Ar tai pralaimėjimas, ar pergalė? Olesį kankina klausimai, kodėl lig šiol viskas vyko taip, o ne kitaip, gal tikrai viskas nulemta likimo, Dievo?

Kai romanas pasirodė, jo autoriui Ignui Šeiniui buvo tik dvidešimt ketveri. Mane stebina jauno rašytojo branda ir įžvalgumas, narpliojant „daug patyrusio“ žmogaus dalią. Šeinius buvo ausylas klausytojas. Žinau, kad jo gimtinėje Šeiniūnuose (Širvintų r.) tikrai gyveno ir dirbo toks kuprotas malūnininkas vardu Olesis, kurio išsipasakojimą išklausė jaunasis Ignasėlis. Kuriant šį spektaklį, medžiagos dokumentiškumas šildo. Šildo ir medžiagos lietuviškumas, kai jautiesi apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius ir gali laisvai kalbėtis su kitais įdomiomis temomis. Toks yra pagrindinis šio spektaklio tikslas.

Inscenizacijos autorius — Arūnas VOZBUTAS

VAIDINA: Olesis — Arūnas VOZBUTAS, Gundė — Jurga KALVAITYTĖ