Valanda su poetu Gintautu Dabrišiumi
Gegužės 24 d., antradienį, 18 val. Kauno menininkų namuose tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2016“ pakvies praleisti valandą su poetu Gintautu Dabrišiumi. Poetą kalbins literatūrologė dr. Gintarė Bernotienė. Įėjimas nemokamas.
Nuošaliai gyvenantis, retai į miestuose vykstančius literatūros vakarus, šventes, įvairius skaitymus išjudantis poetas Gintautas Dabrišius išleido dešimt lyrikos knygų. Už rinkinį „Sviest akmenuką“ jis tapo Poezijos pavasario laureatu (2006 m.). Debiutavęs prieš tris dešimtmečius („Vienplaukis prie plento“, 1982 m.), autorius iš karto buvo pastebėtas literatūros kritikų ir skaitytojų, jo meilė gimtinei, viskam, kas gyva, išskirtinai tikra, nuoširdi, nesumeluota. „Yra pasaulis po kurį vaikštom, yra pasaulis, kuris vaikšto po mus“, – teigia savyje būti pamėgęs, aplinkai pabrėžtinai dėmesingas, originaliai jautrus poetas.
Avilys ir bitė, sodas, vis šmėkščiojanti lapė, praskrendantis naktinis drugys, skubanti skruzdėlė, avinėlis, rupūžė... Į ką bepažvelgtų G. Dabrišius, bendravimą lydi egzistencinis džiaugsmas, naivus paprastumas, persipinantis su paradoksais, ir įdėmiai pasaulį stebinčio bei jaučiančio, archaišką pasaulėjautą išsaugojusio žmogaus išmintis.
Įžvalgus literatūros kritikas Valdemaras Kukulas apie G. Dabrišių yra rašęs: „Beje, nors ir labai atsargiai, vis dėlto drįsčiau teigti, kad šis poetas šiandien yra aktualiausias (ne pačiai poezijai, o jos savimonei), nes geriausiai atspindi poezijos būseną tarp jau dūžtančio postmodernizmo ir dar negrįžtančio klasicizmo (...)“. Literatūrologė Gintarė Bernotienė, recenzuodama knygą „Joju vienas“, pasitelkia vaikišką žaislą, kaleidoskopą, ir taip nusako G. Dabrišiaus kūrybos metodą, kuris puikiai tinka ir rinkiniui „Upė Jekaterinai“: „Jis pradeda rašyti, kai užčiuopia bent jau dvilypio žvilgsnio galimybę, įtrūkį įprastume, paradokso nuojautą; objektai čia visada bent du – tai, apie ką rašoma, ir tas, kas rašo, kartais jie eilėraštyje susikeičia vietomis, tačiau dažnai vietos paliekama ir trečiajam – istorijai, refleksijai, fantazijai, nes be trečiojo nario kaip metaforoje šis realybės nuotraukas gaminantis įtaisas neveikia – jo kojos visada trys, ir tą trečiąją skaitančiajam reikia pabaigti įsivaizduoti pačiam“.
