Polkos ir valso varžytuvės „ŠOKSVA MUDU ABUDU“
Jau tradicija tampančios polkos ir kitų tradicinių šokių varžytuvės šiemet rengiamos ketvirtadienį, 21 valandą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme. Įdomiausių, įgūdžių ir meistriškumo reikalaujančių tradicinių šokių varžytuvės, įvairiuose Lietuvos miestuose rengiamos jau nuo 2001 m., pastaruoju metu populiarėja sostinėje. Tad ši svarbi Lietuvos tradicinei kultūrai iniciatyva – grąžinti tradicinius šokius naujam gyvenimui, atrodo, įgauna pagreitį. Praėjusių metų varžytuvių rengėjai įsitikino, jog įvairaus amžiaus bei socialinių grupių Lietuvos žmonės noriai prisideda prie savo krašto, bendruomenės ir šeimos kultūrinių tradicijų gyvavimo, o liaudies šokis yra patrauklus ir lengvai prieinamas laisvalaikio leidimo būdas, teikiantis bendravimo ir vienybės džiaugsmą.
Kodėl prakalbome apie tai, jog kaip tik šiandien aktualu ir svarbu išsaugoti tradicinių šokių atlikimo savitumą? Pirmiausia todėl, kad tai sritis, kurioje nenutrūkęs savaiminis etninės kultūros procesas, kurioje dar stipri ir nepažeista gyvoji tradicija. Apie tai liudija ne tik ekspedicijų, bet ir jau įvykusių varžytuvių patirtis. Nei viename rajone nebuvo išankstinės atrankos į šiuos renginius, juose beveik nedalyvavo folkloro ansamblių šokėjai. Buvo pakviesti visi norintys ir galintys sušokti tradicinę polką, valsą ar kitą populiarų šokį. Ir vyresnio amžiaus žmonių tarpe neatsirado tokių, kurie nesuprastų kokie šokiai turimi galvoje. Kaimo žmonėms dar nereikia specialiai aiškinti, koks polkos žingsnis tradicinis, jų šokimui dar nepadarė įtakos sceninio šokio kolektyvų propaguojami bendraeuropinio modelio žingsniai. Tuo tarpu didžiulė bemaž visų jaunesnių folkloro ansamblių šokėjų bėda – nemokėjimas šokti „senoviškai“. Dažnai – ir nenoras išmokti, net nesuvokimas, kad nemoka.
Tuo tarpu puoselėtojo akiai – savaip interpretuojamas, tik tam šokėjui būdingas perimtos tradicijos judesys – daug sakantis ir nepaprastai gražus. Kiekvienas toks judesėlis – specifinis, tik Lietuvoje sutinkamas žingsnis, sukinys, vedžiojimas, rankos pakėlimas ar kratymas - tai savotiškos pastangos išreikšti viduje glūdintį nacionalinį charakterį, temperamentą, santūriai saugomą ir per daug viešumoje, kasdieniniame gyvenime nedemonstruojamą. Juk kiekvienas regionas, parapija kadaise turėjo savitą šokimo būdą, o jame dar ryškėjo atskirų šokėjų su savomis improvizacijomis tradicijos rėmuose individualybės. Ir kokia graži ir brangi, kokia trapi, nevertinama ir prarandama šiandien ši nepakartojama šokio polifonija.
Rengdami tradicinių šokių vakarėlius, šventes, varžytuves, tikimės nepakartojamą ir dar gyvybingą mūsų choreografinį paveldą parodyti tikrai nemažam įvairiausio amžiaus žiūrovų skaičiui, filmuoti. Tačiau taip pat tikimės, jog ir kiekvienas žiūrovas - senas ar jaunas - taps aktyviu šventės vyksmo dalyviu, ir visa renginio vieta virs didžiule šokių aikštele, kur smagiai trepsės ir besivaržantys šokėjai, ir žiūrovai.
