Spektaklis „Pabaigos ugnis“
Dea Loher
PABAIGOS UGNIS
Režisierius: Gintaras Varnas
APRAŠYMAS
Valstybiniame jaunimo teatre sausio 12, 13 d., 18 val., įvyks režisieriaus Gintaro Varno premjera „Pabaigos ugnis“. Spektaklis kuriamas pagal žymios vokiečių dramaturgės, Lietuvoje gerai žinomos autorės Dea Loher pjesę. Spektaklyje vaidina aktoriai: Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Sergejus Ivanovas, Kristina Andrejauskaitė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Aldona Bendoriūtė, Dovydas Stončius ir Simonas Storpirštis. Spektaklio scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas, video projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas.
D. Loher (g. 1964) yra viena garsiausių viduriniosios kartos vokiečių dramaturgių. Miunchene baigusi vokiečių kalbos ir filosofijos studijas, ji kelerius metus praleido Brazilijoje, vėliau tobulino rašymo įgūdžius Berlyno menų universitete. Jos pjesės, išverstos į daugybę kalbų, apkeliavo visą pasaulį, įskaitant Rytų Azijos ir Pietų Amerikos šalis.
2008 m. D. Loher teatro kritikai paskyrė specialų prizą už geriausią dramaturgijos kūrinį, kuriuo tapo tais pačiais metais sukurta pjesė „Pabaigos ugnis“. Kaip ir kitose autorės pjesėse, šioje išryškėja noras atskleisti sudėtingas gyvenimo aplinkybes, kuriose atsiduria iš pirmo žvilgsnio paprasti, tačiau gana dažnai visuomenės marginalams priklausantys ar į socialines paraštes nustumti herojai. D. Loher lakoniška kalba, šaltas tonas išlaiko takoskyrą tarp to, kas normalu, ir visuotinai smerkiama. Čia neegzistuoja tabu ir išankstiniai nusistatymai. Pagrindinis pjesės įvykis – 8 metų berniuko žūtis, kuri, lyg atsitiktinė teroristo susprogdinta bomba, sužeidžia visus veikėjus – vienus lengviau, kitus sunkiau, o trečius – ir mirtinai. Mirtis sugriauna veikėjų gyvenimus, jie kankinami kaltės, skausmo ir beprasmybės, desperatiškai ieško atsakymų. Šioje pjesėje dramaturgė gilinasi į šiuolaikinio žmogaus jauseną, santykius, jo gyvenimo vertę ir prasmę. „Pabaigos ugnis“ – tai simbolis, žymintis sunaikinto senojo ir turinčio atgimti naujojo gyvenimo pradžią. Tačiau, ar tai įmanoma tuomet, kai gyvenimas pasirodo pačiomis tamsiausiomis savo spalvomis, kai pasitikėjimas juo, regis, yra prarastas visam laikui, kai priešakyje – tik skaudi akistata su savimi ir beprasmiškas kelias į mirtį?
D. Loher, kurdama savo pasaulį, įdomiai ir netikėtai ieško ir randa įvairiausių kompozicijos priemonių. Ji dažnai tiesioginę kalbą dialoge paverčia trečio asmens kalba, monologais įgarsina „choro“ tekstus, kurie paprastai vadinami „vidiniais monologais“. Tie kalbiniai, stilistiniai ir kompoziciniai eksperimentai sudaro visiškai nepakartojamą autorės stilių, į kurio specifiką yra įsigilinęs režisierius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas G. Varnas. Režisierius sukūrė jau tris spektaklius pagal D. Loher pjeses: „Klaros santykius“ Rygoje, Dailės teatre (2005), „Nekalti“ (2005) Kauno dramos teatre ir „Ruzvelto aikštė“ (2008) Kauno dramos teatre. Anot G. Varno, D. Loher yra vienintelė šiuolaikinė autorė, prie kurios jis noriai grįžta. Režisieriui artimas D. Loher požiūris į šiuolaikinį žmogų ir visuomenę. „Tas žmogus visada pasimetęs, vienišas, nelaimingas, jaučiasi esąs nereikalingas, svetimas, atstumtas, bet autorė visada bus savo keistų ir pasimetusių personažų advokatė. Ji kritiška visuomenės ir politikų atžvilgiu, bet niekada – savo herojų. Tai savotiškas liūdnas šiandieninis egzistencializmas“ – sako režisierius G. Varnas.
PABAIGOS UGNIS
Režisierius: Gintaras Varnas
APRAŠYMAS
Valstybiniame jaunimo teatre sausio 12, 13 d., 18 val., įvyks režisieriaus Gintaro Varno premjera „Pabaigos ugnis“. Spektaklis kuriamas pagal žymios vokiečių dramaturgės, Lietuvoje gerai žinomos autorės Dea Loher pjesę. Spektaklyje vaidina aktoriai: Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Sergejus Ivanovas, Kristina Andrejauskaitė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Aldona Bendoriūtė, Dovydas Stončius ir Simonas Storpirštis. Spektaklio scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas, video projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas.
D. Loher (g. 1964) yra viena garsiausių viduriniosios kartos vokiečių dramaturgių. Miunchene baigusi vokiečių kalbos ir filosofijos studijas, ji kelerius metus praleido Brazilijoje, vėliau tobulino rašymo įgūdžius Berlyno menų universitete. Jos pjesės, išverstos į daugybę kalbų, apkeliavo visą pasaulį, įskaitant Rytų Azijos ir Pietų Amerikos šalis.
2008 m. D. Loher teatro kritikai paskyrė specialų prizą už geriausią dramaturgijos kūrinį, kuriuo tapo tais pačiais metais sukurta pjesė „Pabaigos ugnis“. Kaip ir kitose autorės pjesėse, šioje išryškėja noras atskleisti sudėtingas gyvenimo aplinkybes, kuriose atsiduria iš pirmo žvilgsnio paprasti, tačiau gana dažnai visuomenės marginalams priklausantys ar į socialines paraštes nustumti herojai. D. Loher lakoniška kalba, šaltas tonas išlaiko takoskyrą tarp to, kas normalu, ir visuotinai smerkiama. Čia neegzistuoja tabu ir išankstiniai nusistatymai. Pagrindinis pjesės įvykis – 8 metų berniuko žūtis, kuri, lyg atsitiktinė teroristo susprogdinta bomba, sužeidžia visus veikėjus – vienus lengviau, kitus sunkiau, o trečius – ir mirtinai. Mirtis sugriauna veikėjų gyvenimus, jie kankinami kaltės, skausmo ir beprasmybės, desperatiškai ieško atsakymų. Šioje pjesėje dramaturgė gilinasi į šiuolaikinio žmogaus jauseną, santykius, jo gyvenimo vertę ir prasmę. „Pabaigos ugnis“ – tai simbolis, žymintis sunaikinto senojo ir turinčio atgimti naujojo gyvenimo pradžią. Tačiau, ar tai įmanoma tuomet, kai gyvenimas pasirodo pačiomis tamsiausiomis savo spalvomis, kai pasitikėjimas juo, regis, yra prarastas visam laikui, kai priešakyje – tik skaudi akistata su savimi ir beprasmiškas kelias į mirtį?
D. Loher, kurdama savo pasaulį, įdomiai ir netikėtai ieško ir randa įvairiausių kompozicijos priemonių. Ji dažnai tiesioginę kalbą dialoge paverčia trečio asmens kalba, monologais įgarsina „choro“ tekstus, kurie paprastai vadinami „vidiniais monologais“. Tie kalbiniai, stilistiniai ir kompoziciniai eksperimentai sudaro visiškai nepakartojamą autorės stilių, į kurio specifiką yra įsigilinęs režisierius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas G. Varnas. Režisierius sukūrė jau tris spektaklius pagal D. Loher pjeses: „Klaros santykius“ Rygoje, Dailės teatre (2005), „Nekalti“ (2005) Kauno dramos teatre ir „Ruzvelto aikštė“ (2008) Kauno dramos teatre. Anot G. Varno, D. Loher yra vienintelė šiuolaikinė autorė, prie kurios jis noriai grįžta. Režisieriui artimas D. Loher požiūris į šiuolaikinį žmogų ir visuomenę. „Tas žmogus visada pasimetęs, vienišas, nelaimingas, jaučiasi esąs nereikalingas, svetimas, atstumtas, bet autorė visada bus savo keistų ir pasimetusių personažų advokatė. Ji kritiška visuomenės ir politikų atžvilgiu, bet niekada – savo herojų. Tai savotiškas liūdnas šiandieninis egzistencializmas“ – sako režisierius G. Varnas.
