Ramutės Toliušytės meninės knygrišybos parodos "ATMINTIES LABIRINTAI" atidarymas
Spalio 16 d., penktadienį, 18 val. Ramutės Toliušytės meninės knygrišybos parodos „Atminties labirintai“ atidarymas. Paroda veiks Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, Senamiesčio filialo parodų salėje (A. Mapu g. 18) iki lapkričio 7 d. Maloniai kviečiame! Įėjimas nemokamas.
PARODOS RĖMĖJAS - LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
Menotyrininkė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė apie autorę
Jei prabiltų, padėkotų.
RAMUTĖS TOLIUŠYTĖS MENINIŲ KNYGOS ĮRIŠŲ PARODA
Ramutė Toliušytė baigė studijas Taline 1994 metais ir priklauso jauniausiajai, o gal tiksliau, vėlyviausiajai kartai iš visų lietuvių odininkų, kurie studijavo Estijoje. Ši karta (drauge su Rasa Dzimidavičiūte, Relita Miele, ir kt., darė šuolį nuo tradicinės knygrišystės, pasižymėjo ryškiu polinkiu eksperimentuoti. Jų darbuose atsirado kai kurie postmodernizmo bruožai, netikėtų, netradicinių medžiagų ir buities daiktų panaudojimas (ir ne tik puošyboje, bet ir įrišo struktūroje), knygos formų deformacijos bei knygos-objektai, pirmieji įrišimai atviromis vidaus struktūromis, kai kurie konceptualizmo elementai. Visa tai rasime ir Ramutės Toliušytės kūryboje. Ji viena produktyviausių šios kartos kūrėjų, nuolat aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Estija, Prancūzija, Rusijos Federacija) ir ypač džiugu, kad daug dėmesio skiria būtent knygrišystės menui.
Šios autorės darbai yra nenuobodūs – kiekvieną kartą gali tikėtis kažko naujo ir netikėto, tad jos darbai neretai vienaip ar kitaip nustebina. Tai žingeidi kūrėja, kas kartą sau kelianti tam tikrus naujus uždavinius. Galbūt jos darbai nepasižymi ryškiu autorinio stiliaus vientisumu ir sudėti draugėn atrodo tarsi ne vieno žmogaus atlikti. Taip yra todėl, kad ji stengiasi pirmiausia įsiklausyti į knygą, kurią ketina rišti. O geram knygrišiui tai yra nepaprastai svarbi ir būtina savybė, nes literatūrą jis turi mylėti labiau už dailę. Bet net ir toje darbų įvairovėje galime užčiuopti tam tikrus bendrus charakteringus autoriaus kūrybos bruožus.
Ramutės Toliušytės kūryba pasižymi savitu, sodriu ekspresyvumu, spalvų dinamika ir chaoso virpėjimu. Ji ieško neįprastų faktūrų, netikėto kompozicinio sprendimo, nevengia lietuviams nebūdingo kolorito. Apskritai spalva jos kūryboje yra bene svarbiausia priemonė - nesuklysime sakydami, kad lietuvių knygrišystėje ji viena tapybiškiausių autorių, mėgstanti kontrastus, su spalvomis žongliruojanti užtikrintai, tirštai ir taikliai. O kartais net įtraukia šaltas, šviesą reflektuojančias spalvas (sidabrinę, mėlyną), kurios tradiciškai buvo laikomos nepriimtinomis šiltam odos medžiagiškumui. Taip pat dažnai skiriamas dėmesys bloko kraštų dažymui, kuris spalviniai suvienija arba papildo kitus knygos elementus. Neįprastas jos kūryboje bruožas – odos jungimas su keramika. Glazūruotas molio detales ji panaudoja ir knygose. Istorijos tėkmėje knygų viršeliuose buvo naudojamos tikrai labai įvairios medžiagos, tačiau dūžtančios niekada. Visi tie maištingi žingsniai rodo kūrybingumą, drąsą ir nepaliaujamus eksperimentinius ieškojimus.
Su tokia pat drąsa ir laisvumu ji imasi ir knygos-objekto žanro. Juose atsisakoma funkcijos, kartais net ir teksto, bet ne knygos kaip simbolio apskritai. Sukasi žodžiai ar knygos lapai, lipantys iš gėlės žiedo kalba apie tuos pačius knygos sukeltus pojūčius, kaip ir skaitant ją, tik kitais būdais ir priemonėmis. Tai parodo, kad jai artima ir suprantama ne tik tradicinė funkcionalios, bibliofilinės knygos kultūra, bet priimtinos ir naujausios šiuolaikinio meno raiškos formos. Jos kūryboje šios radikaliai priešingos kryptys nesikerta ir netrukdo viena kitai. Toks meninis lankstumas, leidžiantis kada panorėjus išeiti ir sugrįžti iš tradicijos rėmų ir sėkmingai išlaikyti balansą ne kiekvienam pavyksta.
Taip pat ji nevengia įrišimo būdų įvairovės, imdamasi tai sudėtingo prancūziškojo įrišimo, tai įrišų atviromis nugarėlėmis, kuriuos Lietuvoje ji pradėjo daryti viena iš pirmųjų, kuriuos mėgsta ir sumaniai naudoja iki šiol, išmėgindama skirtingas jų variacijas bei kombinacijas. Juose nugarėlėje matomi siūlo dygsniai ar atviros lankų nugarėlės, akcentuojami spalvomis ar proporcijų darna pagrįstai tampa svarbiu kompoziciniu komponentu. Kai kurios tų knygų įgauna kinetinio meno bruožų („Knygrišiai apie knygas ir knygrišystę“, „Šokančios mintys“) arba taktiliniais pojūčiais paremtos estetikos savybių - viršeliai su paminkštinimu, aksominis popierius, įspaustos tekstūros, keramikos šaltis, karoliukų virtinės, ir kiti lytėjimui aktualūs elementai tampa papildoma meninės raiškos priemone. Viršelio apipavidalinimui taip pat išbando labai įvairias ir dažnai netradicines technikas (siuvinėjimas ant odos, fotografijos atspaudas).
Savo laiku Lietuvos kontekste labai neįprastas atrodė Pierre Loti knygos viršelis, sintetinė žalsva spalva, dėmesys tekstūroms, laužytas ir lyg antraeilis knygos pavadinimo užrašymas iškarto patraukė dėmesį. Jame panaudota vonios plytelė puikiai įsilieja į bendrą meninį sprendimą, gretimos tekstūros ją natūraliai pratęsia ir papildo, ir kasdienis daiktas virsta abstrahuoto peizažo elementu. Kitame viršelyje įspausta partitūra be vargo suponuoja muzikinę leidinio tematiką (knyga apie kompozitorių „The Word Was Sung“), tačiau atidesnis dar pastebės subtilų paradoksą, apsiūtas viršelis, dekoro aplikacijos, paminkštinimai primena tekstilės priemones, o koloritas priešingai – metalo spalvos, kuriame, beje, puikiai išryškėja mėlynos ir raudonos siūlės. Galbūt jis panašiai kaip bizantinių freskų auksinis fonas išreiškia metafizinę muzikos erdvę, o gal intuityviai ar sąmoningai manipuliuojama medžiagiškumu, kvestionuojant sensorikos ir žinojimo santykį. Kitas subtiliu taiklumu pasižymintis įrišas yra Maurice Leblanc knyga apie vagį džentelmeną. Viršelio užlenkimas sudaro pagrindinio personažo siluetą, o šio silueto briauna nusagstyta svarovskio kristalais ir kukliame tamsiame fone netikėtai blyksteli paslaptimi. „Čigonų pasakoms“ autorė panaudoja jaukią netvarką ir karoliukus, ir delne telpantis viršelis prabyla čigoniško šokio ritmu; kostiumo istorijai – reljefišką, rankomis siuvinėtą ornamentą, ir tankiai surikiuotas korseto sagutes knygos užsegimui; „Art deco Lietuvoje“ katalogui – geometrinių formų aiškumą. Aleksandro Puškino kūriniui parenka parko pavėsinės fotografiją, kuri savo rudeniškai lyriška nuotaika puikiai atspindi rusų romantizmą. Visa tai rodo, kaip lanksčiai viršelio kūrėjas prisitaiko prie knygos turinio ir tampa nematomas. Įrišimas, net ir būdamas ekspresyvus ar ryškus, išlaiko ryšį su tekstu, bet ir netrukdo jam, jis organiškai įsilieja į knygos visumą. Taip atsiranda jau minėta darbų įvairovė, todėl sunku būtų išskirti geriausius ar tipiškiausius jų, kiekvienam individualiai tai priklausytų ne tik nuo viršelio, bet ir nuo literatūros kūrinio, esančio knygos viduje. Kartais kūrybinė sėkmė priklauso ir nuo to, kiek viršelio kūrėjui pavyksta su tuo turiniu užmegzti emocinį ryšį. O R. Toliušytei, regis, tai pavyksta net be didesnių pastangų, nes ji moka įsiklausyti. Estetiškai ir funkcionaliai išbaigtos knygos tampa unikalios, geidžiamos ir saugotinos, o tai užtikrina ilgą ir taurų jų gyvenimą. Ir, manau, jei jos prabiltų, už tai ir padėkotų.
PARODOS RĖMĖJAS - LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
Menotyrininkė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė apie autorę
Jei prabiltų, padėkotų.
RAMUTĖS TOLIUŠYTĖS MENINIŲ KNYGOS ĮRIŠŲ PARODA
Ramutė Toliušytė baigė studijas Taline 1994 metais ir priklauso jauniausiajai, o gal tiksliau, vėlyviausiajai kartai iš visų lietuvių odininkų, kurie studijavo Estijoje. Ši karta (drauge su Rasa Dzimidavičiūte, Relita Miele, ir kt., darė šuolį nuo tradicinės knygrišystės, pasižymėjo ryškiu polinkiu eksperimentuoti. Jų darbuose atsirado kai kurie postmodernizmo bruožai, netikėtų, netradicinių medžiagų ir buities daiktų panaudojimas (ir ne tik puošyboje, bet ir įrišo struktūroje), knygos formų deformacijos bei knygos-objektai, pirmieji įrišimai atviromis vidaus struktūromis, kai kurie konceptualizmo elementai. Visa tai rasime ir Ramutės Toliušytės kūryboje. Ji viena produktyviausių šios kartos kūrėjų, nuolat aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Estija, Prancūzija, Rusijos Federacija) ir ypač džiugu, kad daug dėmesio skiria būtent knygrišystės menui.
Šios autorės darbai yra nenuobodūs – kiekvieną kartą gali tikėtis kažko naujo ir netikėto, tad jos darbai neretai vienaip ar kitaip nustebina. Tai žingeidi kūrėja, kas kartą sau kelianti tam tikrus naujus uždavinius. Galbūt jos darbai nepasižymi ryškiu autorinio stiliaus vientisumu ir sudėti draugėn atrodo tarsi ne vieno žmogaus atlikti. Taip yra todėl, kad ji stengiasi pirmiausia įsiklausyti į knygą, kurią ketina rišti. O geram knygrišiui tai yra nepaprastai svarbi ir būtina savybė, nes literatūrą jis turi mylėti labiau už dailę. Bet net ir toje darbų įvairovėje galime užčiuopti tam tikrus bendrus charakteringus autoriaus kūrybos bruožus.
Ramutės Toliušytės kūryba pasižymi savitu, sodriu ekspresyvumu, spalvų dinamika ir chaoso virpėjimu. Ji ieško neįprastų faktūrų, netikėto kompozicinio sprendimo, nevengia lietuviams nebūdingo kolorito. Apskritai spalva jos kūryboje yra bene svarbiausia priemonė - nesuklysime sakydami, kad lietuvių knygrišystėje ji viena tapybiškiausių autorių, mėgstanti kontrastus, su spalvomis žongliruojanti užtikrintai, tirštai ir taikliai. O kartais net įtraukia šaltas, šviesą reflektuojančias spalvas (sidabrinę, mėlyną), kurios tradiciškai buvo laikomos nepriimtinomis šiltam odos medžiagiškumui. Taip pat dažnai skiriamas dėmesys bloko kraštų dažymui, kuris spalviniai suvienija arba papildo kitus knygos elementus. Neįprastas jos kūryboje bruožas – odos jungimas su keramika. Glazūruotas molio detales ji panaudoja ir knygose. Istorijos tėkmėje knygų viršeliuose buvo naudojamos tikrai labai įvairios medžiagos, tačiau dūžtančios niekada. Visi tie maištingi žingsniai rodo kūrybingumą, drąsą ir nepaliaujamus eksperimentinius ieškojimus.
Su tokia pat drąsa ir laisvumu ji imasi ir knygos-objekto žanro. Juose atsisakoma funkcijos, kartais net ir teksto, bet ne knygos kaip simbolio apskritai. Sukasi žodžiai ar knygos lapai, lipantys iš gėlės žiedo kalba apie tuos pačius knygos sukeltus pojūčius, kaip ir skaitant ją, tik kitais būdais ir priemonėmis. Tai parodo, kad jai artima ir suprantama ne tik tradicinė funkcionalios, bibliofilinės knygos kultūra, bet priimtinos ir naujausios šiuolaikinio meno raiškos formos. Jos kūryboje šios radikaliai priešingos kryptys nesikerta ir netrukdo viena kitai. Toks meninis lankstumas, leidžiantis kada panorėjus išeiti ir sugrįžti iš tradicijos rėmų ir sėkmingai išlaikyti balansą ne kiekvienam pavyksta.
Taip pat ji nevengia įrišimo būdų įvairovės, imdamasi tai sudėtingo prancūziškojo įrišimo, tai įrišų atviromis nugarėlėmis, kuriuos Lietuvoje ji pradėjo daryti viena iš pirmųjų, kuriuos mėgsta ir sumaniai naudoja iki šiol, išmėgindama skirtingas jų variacijas bei kombinacijas. Juose nugarėlėje matomi siūlo dygsniai ar atviros lankų nugarėlės, akcentuojami spalvomis ar proporcijų darna pagrįstai tampa svarbiu kompoziciniu komponentu. Kai kurios tų knygų įgauna kinetinio meno bruožų („Knygrišiai apie knygas ir knygrišystę“, „Šokančios mintys“) arba taktiliniais pojūčiais paremtos estetikos savybių - viršeliai su paminkštinimu, aksominis popierius, įspaustos tekstūros, keramikos šaltis, karoliukų virtinės, ir kiti lytėjimui aktualūs elementai tampa papildoma meninės raiškos priemone. Viršelio apipavidalinimui taip pat išbando labai įvairias ir dažnai netradicines technikas (siuvinėjimas ant odos, fotografijos atspaudas).
Savo laiku Lietuvos kontekste labai neįprastas atrodė Pierre Loti knygos viršelis, sintetinė žalsva spalva, dėmesys tekstūroms, laužytas ir lyg antraeilis knygos pavadinimo užrašymas iškarto patraukė dėmesį. Jame panaudota vonios plytelė puikiai įsilieja į bendrą meninį sprendimą, gretimos tekstūros ją natūraliai pratęsia ir papildo, ir kasdienis daiktas virsta abstrahuoto peizažo elementu. Kitame viršelyje įspausta partitūra be vargo suponuoja muzikinę leidinio tematiką (knyga apie kompozitorių „The Word Was Sung“), tačiau atidesnis dar pastebės subtilų paradoksą, apsiūtas viršelis, dekoro aplikacijos, paminkštinimai primena tekstilės priemones, o koloritas priešingai – metalo spalvos, kuriame, beje, puikiai išryškėja mėlynos ir raudonos siūlės. Galbūt jis panašiai kaip bizantinių freskų auksinis fonas išreiškia metafizinę muzikos erdvę, o gal intuityviai ar sąmoningai manipuliuojama medžiagiškumu, kvestionuojant sensorikos ir žinojimo santykį. Kitas subtiliu taiklumu pasižymintis įrišas yra Maurice Leblanc knyga apie vagį džentelmeną. Viršelio užlenkimas sudaro pagrindinio personažo siluetą, o šio silueto briauna nusagstyta svarovskio kristalais ir kukliame tamsiame fone netikėtai blyksteli paslaptimi. „Čigonų pasakoms“ autorė panaudoja jaukią netvarką ir karoliukus, ir delne telpantis viršelis prabyla čigoniško šokio ritmu; kostiumo istorijai – reljefišką, rankomis siuvinėtą ornamentą, ir tankiai surikiuotas korseto sagutes knygos užsegimui; „Art deco Lietuvoje“ katalogui – geometrinių formų aiškumą. Aleksandro Puškino kūriniui parenka parko pavėsinės fotografiją, kuri savo rudeniškai lyriška nuotaika puikiai atspindi rusų romantizmą. Visa tai rodo, kaip lanksčiai viršelio kūrėjas prisitaiko prie knygos turinio ir tampa nematomas. Įrišimas, net ir būdamas ekspresyvus ar ryškus, išlaiko ryšį su tekstu, bet ir netrukdo jam, jis organiškai įsilieja į knygos visumą. Taip atsiranda jau minėta darbų įvairovė, todėl sunku būtų išskirti geriausius ar tipiškiausius jų, kiekvienam individualiai tai priklausytų ne tik nuo viršelio, bet ir nuo literatūros kūrinio, esančio knygos viduje. Kartais kūrybinė sėkmė priklauso ir nuo to, kiek viršelio kūrėjui pavyksta su tuo turiniu užmegzti emocinį ryšį. O R. Toliušytei, regis, tai pavyksta net be didesnių pastangų, nes ji moka įsiklausyti. Estetiškai ir funkcionaliai išbaigtos knygos tampa unikalios, geidžiamos ir saugotinos, o tai užtikrina ilgą ir taurų jų gyvenimą. Ir, manau, jei jos prabiltų, už tai ir padėkotų.
