Gabrielės Šermukšnytės parodos atidarymas
Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56) spalio 14 d., trečiadienį, 18 val. Gabrielės Šermukšnytės parodos „Tuoj išskris paukščiukas“ atidarymas. Paroda veiks KMN Parodų salėje iki spalio 30 d. Kviečiame! Įėjimas nemokamas.
Menotyrininkė Justina Augustytė apie autorę
Gabrielė Šermukšnytė (g. 1990 m.) – jaunosios kartos tapytoja. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Surengė personalinių parodų Lietuvoje, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Nyderlanduose.
Didelio formato G. Šermukšnytės drobėse susijungia barokiškai dramatiškas koloritas, senųjų meistrų tapybos citatos ir šiuolaikinė populiarios kultūros mitologija. Paveiksluose atpažįstami masinėje kultūroje – kine, mados žurnaluose, televizijoje – cirkuliuojantys įvaizdžiai. Pateikdama nuorodas į žinomas pasakas, tapytoja vaizduoja šiuolaikinių princesių pasaulį ir jo pramogas. G. Šermukšnytės paveikslų veikėjos atrodo akivaizdžiai pertekusios daiktų ir malonumų, bet kamuojamos nuobodulio. Pasitelkdama tokius „glamūrinius“ įvaizdžius, menininkė ironizuoja nuolatinį prabangos vaikymąsi, kritikuoja šiuolaikinės visuomenės besaikį vartojimą ir iš jo kylančias psichozes, bandymus daiktais ir puošmenomis užpildyti vidinę tuštumą. Sukuriama įtampa tarp pertekliškai išpuoštos išorės ir tuščio vidaus. Dažna kompozicija persmelkta melancholija lyg įrodymu, kad materialios gėrybės nėra laimės šaltinis. Tad peršasi išvada, kad puošnumas tėra butaforinis, spindesys fasadinis, o vietoje išsvajotojo dolce vita neretai tenka dirbtinis, sacharininis jo pakaitalas.
XXX
Gabrielė Šermukšnytė apie parodą
Šioje parodoje išskyriau tuos savo darbus, kurie kalba apie akivaizdų visuomenės pasimetimą, tai išduoda besąlygiškas atsidavimas įvairiems be galo lengvai įpirštiems vaidmenims. „Ironiška tai, kad aistringas minios tvirtumas liudija tikro įsitikinimo stoką.“
Kone kiekvieną dieną tiesiogiai išgyvename Marxo pastebėjimą apie žmogų, kuris save atpažįsta kituose žmonėse, jis sukuria save susilygindamas, susitapatindamas su kažkuo kitu esančiu šalia ir šventai į tai įtikėdamas. Tokiu būdu tas kitas visiškai užvaldo esybę, sąmonę ir pateikia ją kaip nustatytą pirminę. Būtent ši medijos (plačiąja prasme) savybė yra pati ryškiausia ir kartu sunkiai atpažįstama, nes klasta tik atpažinta iškart pakeičia savo formą. Naujųjų medijų kultūroje be galo svarbus komunikacijos dalyvio vaidmuo. Svarbus tiek, kiek jis pateisina auditorijos lūkesčius. O auditorija reikalauja efektyvių spektaklių – kuo žiauresnių, kuo labiau šokiruojančių ir tuo pačiu kuo kvailesnių ir paviršutiniškesnių. Matydami šiuos spektaklius, jie baisisi iš pasitenkinimo. Kritikuoja ir reikalauja DAR.
„Tuoj išskris paukščiukas“ - nuoroda į mito apie save kūrimo socialiniuose tinkluose (ir ne tik) absurdiškumą. Medijų (socialinių tinklų, žinių, pramogų portalų, tam tikros literatūros, mados ir daug daug kitų mus supančių, žinutę nešančių dalykų) operatyviai perduodami įvaizdžiai ir daroma įtaka gundo įvairiausiais žaidimais, perkeltine ir tiesiogine prasme, kurie pavojingai kuria požiūrį ir neginčijamas normas. Jų primygtinas siekimas įgauna pagreitį ir labai smarkiai koreguoja realybės vaizdą.
Kaip metafora skamba puiki frazė apie triukšmą, keliantį nejautrą Mcluhano knygoje. Norą išgyventi savo Trumano šou galima sulyginti su stipraus triukšmo sukeliamu smūginiu šoku, kuris sukelia bendrą nejautrą visam kūnui dėl centrinės nervų sistemos reakcijos. Tai stomatologijoje buvęs pritaikytas metodas: pacientas užsideda ausines ir garsina muziką iki tiek, kad nebejaustų gręžiamų dantų skausmo. Ši metafora skamba taip pat nemaloniai kaip ir tikroji jos reikšmė ir ko gero ryškiausiai atspindi šiuolaikinio gyvenimo tendencijas.
Menotyrininkė Justina Augustytė apie autorę
Gabrielė Šermukšnytė (g. 1990 m.) – jaunosios kartos tapytoja. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Surengė personalinių parodų Lietuvoje, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Nyderlanduose.
Didelio formato G. Šermukšnytės drobėse susijungia barokiškai dramatiškas koloritas, senųjų meistrų tapybos citatos ir šiuolaikinė populiarios kultūros mitologija. Paveiksluose atpažįstami masinėje kultūroje – kine, mados žurnaluose, televizijoje – cirkuliuojantys įvaizdžiai. Pateikdama nuorodas į žinomas pasakas, tapytoja vaizduoja šiuolaikinių princesių pasaulį ir jo pramogas. G. Šermukšnytės paveikslų veikėjos atrodo akivaizdžiai pertekusios daiktų ir malonumų, bet kamuojamos nuobodulio. Pasitelkdama tokius „glamūrinius“ įvaizdžius, menininkė ironizuoja nuolatinį prabangos vaikymąsi, kritikuoja šiuolaikinės visuomenės besaikį vartojimą ir iš jo kylančias psichozes, bandymus daiktais ir puošmenomis užpildyti vidinę tuštumą. Sukuriama įtampa tarp pertekliškai išpuoštos išorės ir tuščio vidaus. Dažna kompozicija persmelkta melancholija lyg įrodymu, kad materialios gėrybės nėra laimės šaltinis. Tad peršasi išvada, kad puošnumas tėra butaforinis, spindesys fasadinis, o vietoje išsvajotojo dolce vita neretai tenka dirbtinis, sacharininis jo pakaitalas.
XXX
Gabrielė Šermukšnytė apie parodą
Šioje parodoje išskyriau tuos savo darbus, kurie kalba apie akivaizdų visuomenės pasimetimą, tai išduoda besąlygiškas atsidavimas įvairiems be galo lengvai įpirštiems vaidmenims. „Ironiška tai, kad aistringas minios tvirtumas liudija tikro įsitikinimo stoką.“
Kone kiekvieną dieną tiesiogiai išgyvename Marxo pastebėjimą apie žmogų, kuris save atpažįsta kituose žmonėse, jis sukuria save susilygindamas, susitapatindamas su kažkuo kitu esančiu šalia ir šventai į tai įtikėdamas. Tokiu būdu tas kitas visiškai užvaldo esybę, sąmonę ir pateikia ją kaip nustatytą pirminę. Būtent ši medijos (plačiąja prasme) savybė yra pati ryškiausia ir kartu sunkiai atpažįstama, nes klasta tik atpažinta iškart pakeičia savo formą. Naujųjų medijų kultūroje be galo svarbus komunikacijos dalyvio vaidmuo. Svarbus tiek, kiek jis pateisina auditorijos lūkesčius. O auditorija reikalauja efektyvių spektaklių – kuo žiauresnių, kuo labiau šokiruojančių ir tuo pačiu kuo kvailesnių ir paviršutiniškesnių. Matydami šiuos spektaklius, jie baisisi iš pasitenkinimo. Kritikuoja ir reikalauja DAR.
„Tuoj išskris paukščiukas“ - nuoroda į mito apie save kūrimo socialiniuose tinkluose (ir ne tik) absurdiškumą. Medijų (socialinių tinklų, žinių, pramogų portalų, tam tikros literatūros, mados ir daug daug kitų mus supančių, žinutę nešančių dalykų) operatyviai perduodami įvaizdžiai ir daroma įtaka gundo įvairiausiais žaidimais, perkeltine ir tiesiogine prasme, kurie pavojingai kuria požiūrį ir neginčijamas normas. Jų primygtinas siekimas įgauna pagreitį ir labai smarkiai koreguoja realybės vaizdą.
Kaip metafora skamba puiki frazė apie triukšmą, keliantį nejautrą Mcluhano knygoje. Norą išgyventi savo Trumano šou galima sulyginti su stipraus triukšmo sukeliamu smūginiu šoku, kuris sukelia bendrą nejautrą visam kūnui dėl centrinės nervų sistemos reakcijos. Tai stomatologijoje buvęs pritaikytas metodas: pacientas užsideda ausines ir garsina muziką iki tiek, kad nebejaustų gręžiamų dantų skausmo. Ši metafora skamba taip pat nemaloniai kaip ir tikroji jos reikšmė ir ko gero ryškiausiai atspindi šiuolaikinio gyvenimo tendencijas.
