Andrius Kaniava. "Tūla ir kiti"
„TŪLA IR KITI“
Pjesė balsui ir pianinui palankioje šviesoje
(J. Kunčino romano „Tūla“ ir apsakymų motyvais)
Inscenizacijos autorius ir režisierius – Andrius Kaniava
Vaidina – Andrius Kaniava
Šviesos režisierius – Darius Malinauskas
Tai tiesiog pasakojimas apie meilę. Meilę Vilniui ir moteriai. Apie meilę, kuri lyg gelbėjimo ratas padeda gyvenimo dugną pasiekusiam herojui bent laikinai iškilti į paviršių ir įkvėpti gryno oro. Čia meilė – valkatiška ir dieviška, purvina ir tyra, girta ir sąmoninga, nuščiuvusi ir klykianti, bet tai vienintelė galimybė susirasti „kampelį dangaus, kuriame nereikėtų daryti žygdarbių“.
Nesibaigiančių klajonių po aptriušusias Vilniaus senamiesčio gatveles, Kalnų parko krūmynus, apleistus Užupio namus, metu herojus, kurio mes net vardo nežinome, sutinka merginą, vardu Tūla. Trumpas ir tragiškas jų ryšys trunka tik savaitę, bet išlikę prisiminimai padeda herojui jaustis gyvam net tada , kai per greitai prabėgęs gyvenimas negailestingai žvelgia į akis, leisdamas suprasti, kad ateinanti diena jau neatneš nieko naujo. Iš beprotnamių palatų, kalėjimo kamerų, jis naktimis ištrūksta, pasivertęs šikšnosparniu, jis vis grįžta į apleistus Tūlos namus - tą vienintelę vietą, kurioje jautėsi laimingas.
Šią neįmanomos meilės istoriją savo kūrybos vakaro metu pasakoja Rašytojas. Pasakojimas nevaldomai blaškosi tarp laikmečio, vietovių ir metų laikų, įtraukdamas vis naujus ir naujus margo „tautų katilo“ - Vilniaus ir jo apylinkių gyventojus, persipina su jo savaip interpretuojamomis Hamleto, Otelo, Romeo ir Džiuljetos tragedijomis, kurios, anot Rašytojo, tėra vaikų žaidimas, palyginus su fantastiška žmogaus-šikšnosparnio ir Tūlos meile. Panašumas tik tas, kad visos jos tragiškos.
„Meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi, - pasakė budelis ir nukirto jiems galvas“.
Gyvename ne romantikos laikais. Bet sakoma, kad kiekviename mūsų yra išlikę dalelė beviltiško romantiko. „Tūla ir kiti“ – galimybė išsiaiškinti, ar tai tiesa?
Organizatorius: Geros muzikos ekspertai, VšĮ
Pjesė balsui ir pianinui palankioje šviesoje
(J. Kunčino romano „Tūla“ ir apsakymų motyvais)
Inscenizacijos autorius ir režisierius – Andrius Kaniava
Vaidina – Andrius Kaniava
Šviesos režisierius – Darius Malinauskas
Tai tiesiog pasakojimas apie meilę. Meilę Vilniui ir moteriai. Apie meilę, kuri lyg gelbėjimo ratas padeda gyvenimo dugną pasiekusiam herojui bent laikinai iškilti į paviršių ir įkvėpti gryno oro. Čia meilė – valkatiška ir dieviška, purvina ir tyra, girta ir sąmoninga, nuščiuvusi ir klykianti, bet tai vienintelė galimybė susirasti „kampelį dangaus, kuriame nereikėtų daryti žygdarbių“.
Nesibaigiančių klajonių po aptriušusias Vilniaus senamiesčio gatveles, Kalnų parko krūmynus, apleistus Užupio namus, metu herojus, kurio mes net vardo nežinome, sutinka merginą, vardu Tūla. Trumpas ir tragiškas jų ryšys trunka tik savaitę, bet išlikę prisiminimai padeda herojui jaustis gyvam net tada , kai per greitai prabėgęs gyvenimas negailestingai žvelgia į akis, leisdamas suprasti, kad ateinanti diena jau neatneš nieko naujo. Iš beprotnamių palatų, kalėjimo kamerų, jis naktimis ištrūksta, pasivertęs šikšnosparniu, jis vis grįžta į apleistus Tūlos namus - tą vienintelę vietą, kurioje jautėsi laimingas.
Šią neįmanomos meilės istoriją savo kūrybos vakaro metu pasakoja Rašytojas. Pasakojimas nevaldomai blaškosi tarp laikmečio, vietovių ir metų laikų, įtraukdamas vis naujus ir naujus margo „tautų katilo“ - Vilniaus ir jo apylinkių gyventojus, persipina su jo savaip interpretuojamomis Hamleto, Otelo, Romeo ir Džiuljetos tragedijomis, kurios, anot Rašytojo, tėra vaikų žaidimas, palyginus su fantastiška žmogaus-šikšnosparnio ir Tūlos meile. Panašumas tik tas, kad visos jos tragiškos.
„Meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi, - pasakė budelis ir nukirto jiems galvas“.
Gyvename ne romantikos laikais. Bet sakoma, kad kiekviename mūsų yra išlikę dalelė beviltiško romantiko. „Tūla ir kiti“ – galimybė išsiaiškinti, ar tai tiesa?
Organizatorius: Geros muzikos ekspertai, VšĮ
