Drama „Akmenų pelenai“
Daniel Danis
Akmenų pelenai
Prisiminimų drama
Aš tapsiu uola Uola kuri susituokė su Akmeniu. Aš ir toliau kalbėsiu žemei Kad ji augintų gėles.
Režisierius Agnius Jankevičius
Dailininkas Laura Luišaitytė
Vaidina: Gabrielė Aničaitė Saulius Čiučelis Aleksandras Kleinas Inga Mikutavičiūtė Henrikas Savickis
Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas.
Danielis Danisas – abejose Atlanto pusėse pripažintas kanadiečių rašytojas ir skulptorius, vadinamosios naujosios Kvebeko dramaturgijos atstovas, apdovanotas Kanados vyriausybės ir kitomis premijomis, paskelbtas Prancūzijos Meno ir literatūros riteriu. D. Daniso kūryboje labiausiai vertinama peizazo poetika ir magija, kasdieninių ir simbolinių įvaizdžių perpynimas, kalbos skambumas. Jo žodis atskleidžia kitokio pasaulio, nei mes pažįstame, viziją.
„Akmenų pelenai” – viena iš monologinių jo pjesių, kurioje personažų tarpusavio ryšiai kuriami iš prisiminimų apie jau praėjusius įvykius. Dialogas čia vyksta ne tarp veikėjų, o kiekvieno personažo paties su savimi, ir tuo pačiu su visų mūsų vaizduote. Meilės, mirties ir gražesnės ateities temos D. Daniso poetiškoje dramoje atsiskleidžia intymiais, asmeniškais, sapnus primenančiais monologais. Kiekvienas balsas Daniso pasakojime – kaip atskira giesmė, laukianti aidu atsklindančio atsakymo.
Kiekvienas pjesės veikėjas nori gyvenimą pradėti iš naujo, pamiršti patirtus košmarus, tarsi laukinį žvėrį prisijaukinti džiaugsmą ir nors trumpai jį paglostyti. Tai spektaklis apie šiuolaikinę jaunąją kartą, kurios susvetimėjimas kėlė nerimą „nuoširdiesiems”, kurios infantilumas pykino „brandžiuosius”, kurios familiarumas į nepatogią padėtį statė „diskretiškuosius”, kurios atvirumas, tarsi nuogybė, iki šiol trigdo „nuoširdžiai” jautrius… Karta, kuri neslepia, kad miršta vaikais, kuri, gyvena be prasmės, myli be atsako, kuri kerštauja pati sau. Ji laimės ieško tik iš įskiepytos tradicijos – ir galbūt tai jos tragedija… Bet tragiškumo ši karta nevertina. Tai tiesiog drama be atomazgos. Atomazgos, kurią sukurs nauja karta…
Agniui Jankevičiui rūpi žmogaus viduje slypintis vėžys, kuris mus pagraužia, kai mūsų gyvenimai ima skleistis. Anot režisieriaus, šio vėžio prigimtis – tai nuobodulys, neapykanta, bedarbystė, negalia valdyti savo ateities. Todėl spektaklį jis skiria tiems, kuriems reikalinga meilė kaip išsigelbėjimas ir sąlyga gyventi toliau. Spektaklyje kalbama apie bandymą sulipdyti prarastus, paprastus, nors nenaivius santykius, į kuriuos veda duobėtas, akmenuotas kelias. Režisieriaus teigimu, šis kūrinys – tai metamorfozės aktas.
„Jei žmogus išėjęs iš spektaklio kalbasi su savimi – tada spektaklis tikslą pasiekė”,– įsitikinęs Agnius Jankevičius.
PREMJERA – 2010 m. spalio 16 d.
Trukmė – 2 val.
Po trečiojo skambučio žiūrovai neįleidžiami!
